Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: čáižyti, dìlbinti, šmukas, giñti, būkė, gunžys, líebas.

Antraštė:

čáižyti

Straipsnelis:

Lie. čáižýti ‘plakti, kapoti, lupti’ yra aiškus číežti ‘čaižyti, plakti, mušti, lupti’ ir čéižti ‘šiukšlinti; šlapintis’ vedinys. Šaknis čiež-/čeiž- veikiausiai yra onomatopėjinės kilmės.

Šaltinis:

Karaliūnas 1970d, 206

Antraštė:

čáižyti

Straipsnelis:

Onomatopėjinės kilmės žodžių su č- E. Frenkelis savo žodyne atskirai neaiškino, semantiškai juos suskirstė į dvidešimt grupelių (Fraenkel 71). Priešpaskutinėje nuo kitų labiau atsiskiria dėsninga balsių kaita susiję tarpusavyje čáižyti, čýžti, číežti bei galima dar pridėti čéižti. Šių veiksmažodžių reikšmės plačiau nusakytos LKŽ II²: čáižyti, -o, -ė (ir čaižýti, čaĩžo, -ė) ‘plakti, kapoti, lupti’ (be to, atskirai dar yra čáižyti, -ija, ijo ‘aižėti, plyšinėti’); čéižti, -ia, -ė / čeĩžti ‘šiukšlinti; šlapintis’ su priešdėlių vediniais įčéižti ‘įkirsti’, nučéižti ‘nulaisinti’; číežti ‘čaižyti, plakti, mušti, lupti; trinti, grumdyti, skalbti; išnaudoti, apgaudinėti; šlapintis’ su nučíežti ‘prilupti, nučaižyti; nuvarginti; nuplėšti, nulaisinti‘; čýžti ‘dyžti, mušti, plakti, čaižyti; varginti, kankinti; smarkiai lyti; šlapintis’. Apie šiuos veiksmažodžius yra rašęs S. Karaliūnas, užbaigdamas išvada, sutinkančia su E. Frenkelio nuomone: „Afrikata č- prieš priešakinės eilės balsius rodo, kad šaknis čiež-/čeiž- veikiausiai yra onomatopėjinės kilmės“ (S. Karaliūnas, Balt VI 1970 206). Tik J. Otręmbskis yra įtaręs, kad čáižyti ‘mušti, pliekti’ gali būti perdirbtas iš aižýti (áižyti), kartu pripažindamas, kad šitaip kol kas liekąs neaiškus č- atsiradimas (J. Otręmbskis, KZ LXXV, 1957, 207). Viskas nušvinta, kai panašiai ištakų besidairant žvilgsnis nukrypsta į semantiškai ir fonetiškai artimus žodžius, tik atsiskiriančius pradiniu š-. Pirmiausia plg. 1 šaižýti, šaĩžo, -ė (šáižyti, -ija, -ijo) ‘čaižyti, plakti; greitai pjaustyti, raižyti’, 2 šáižyti, -ija, -ijo ‘čaižyti, aižėti’ (jau tolesnę antrinę reikšmę turi šìžti (šýžti) ‘pykti, niršti’, tačiau plg. šižė ‘mušimas, pyla’). Šalia yra ir vardažodžių, sudarančių tokias pat poras: čaižùs, -ì ‘šaltas, žvarbus; skardus (ausį rėžiantis), šiurkštus, piktas’ ir šaižùs, -ì ‘t. p.’ ir kt. žodžių su š- kilmė jau yra paaiškėjusi – jie turi išplėstinę šaknį, atsiremiančią į paprastąją ide. *(s)k̑ē̆i- ‘skirti, plėšti, skelti, pjauti’. Formų su šaknies pradžios č- pirmiausia yra pradėję rastis iš formų su priešdėliu at-, kuriose [ač] iš at-š- imtas interpretuoti tarsi būtų iš at-č-. Ne visų pogrupio žodžių č-, žinoma, šitaip išsilukštenęs, vėlesnieji vediniai jau iš sykio galėjo atsirasti su č-, perimdami jį iš pamatinių žodžių.

Šaltinis:

Urbutis 1998e, 261–262