Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žebenkštis, kauparas, sniegas, įkaušinti.

Antraštė:

žebenkšti̇̀s

Straipsnelis:

La. kalbos tarmės pažįsta net keliolika žodžio, reiškiančio ‘žebenkštis’, variantų, vienas nuo kito besiskiriančių fonetika, priesagomis (žr. tekste) [186–187], tačiau labiausiai išplitusi forma yra la. zebiekste ‘žebenkštis’ (užrašymuose paprastai žymima laužtinė priegaidė priesagoje; žodis fiksuojamas jau 18 a. rašto paminkluose), kurią atitinka lie. žebenkštė; la. i-kam. f. zebieksts : lie. žebenkšti̇̀s. J. Endzelynas (ME IV 701; tas pat siūloma ir Fraenkelio etimol. žod., žr. 1294), bandydamas aiškinti la. zebiekste, nurodo tokios pačios šaknies la. leksemą zebīt ‘vogti, stibitzen, stehlen’; dėl semantikos plg. lo. furō ‘šeškas’ : fūr ‘vagis, Dieb’ [188]. Kad la. lytis zebīt ‘vogti’ tarmėse tepasitaiko kur ne kur, be to (ir J. Endzelynas apie tai užsimena) reikšme ‘vogti’ veikiausiai susiformavusi iš ‘(burna) čiulpti, grėbti, schnappen’ [plg. la. zebenieks ‘avižų terba žirgui šerti, Hafersäckchen’, kuri giminiška lie. žebi̇̀kė, r. зобня, зобница ‘t. p.’, lie. žė̃bti (žeblióti) ‘iš lėto, lėtai ėsti, gromuliuoti’, sl. zobati ‘ėsti’, žr. ME IV 701] tai patikimiau būtų aptariamą žodį sieti su pirminės reikšmės v., t. y. lie. žė̃bti ‘čiupti, griebti, grobti, ėsti’ (žinant kraugerišką žebenkšties prigimtį, toks siejimas atrodo pagrįstas) [189–194]. Iš rašt. (17 a.) paminklų žinomą la. žeberis ‘Hermlein mit ein gespaltenem Schwantze’ atitinka la. trm. žebris ‘žebenkštis’, plg. dar žebre ‘t. p.’ (darybos požiūriu la. žeberis ir žebris, žebre yra sinonimai). Be to pries. -r- vedinių, reiškiančių ‘žebenkštis’, la. kalbos tarmės pažįsta dar zebris bei sebris. Neaišku, ar šiuos pries. -r- vedinius pridurti prie aukščiau aptartų ar pirmuosius etimologizuoti atskirai (J. Endzelynas la. zebriņš ‘žebenkštis’ palieka be etimologijos) [195]. Atrodo, kad žodis reikšme ‘žebenkštis’ bus pasidarytas kreipiant dėmesį arba į šio žvėrelio prigimtį, įpročius, arba į žebenkšties kailiuko spalvą (plg. r. ласка, le. łasica ‘žebenkštis’, kurie siejami – taip Фасмер II 461 – su la. luõs ‘balkšvas, blyškus, sartas, geltonai rudas’). Kad pagal išorinius požymius žebenkštį gana pagrįstai galime vadinti ‘raibagalvė’ (žr. tekste), tai latviškus šio žvėrelio pavadinimus zebris, sebris, žebris ir kt. (taipogi la. zebre ‘žiobrys’) siūlome sieti su lie. žẽbras ‘raibagalvis, marga gálva’.

Šaltinis:

Laumane 1987b, 186–196