Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: deja, nes.

Antraštė:

dejà

Straipsnelis:

žr. dejoti

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 84–85

Antraštė:

dejà

Reikšmė:

aimana, dejonė; vargas, bėda; gaila, aiman

Straipsnelis:

[126] Jei smarkų judėjimą reiškiantys žodžiai gali žymėti dainavimą, melodingus garsus, tai neturėtų labai stebinti nė jų pavartojimas kokiems kitiems garsams reikšti. Vadinasi, semantika nė kiek neprieštarauja, kad nagrinėjamai žodžių šeimai [déinauti ir kt.] būtų priskirti ir lie. dejà ‘aimana, dejonė; vargas, bėda’, interj. ‘gaila, aiman’, dejúoti (sen. ir dejoti) ‘aimanuoti, vaitoti; bėdoti, skųstis’ [10 išn.: Kitoniškai lie. dejà ir dejúoti kartą yra mėginęs etimologizuoti K. Būga]. Lie. dejúoti (dejoti) leidžia dar labiau priartėti prie pirminio veiksmažodžio, kuris veikiausiai tiksliai atitiktų la. diêt (deju) ‘šokinėti, šokti, dainuoti’ ir turėtų formą *díeti (praes. 3 *díeja, sen. ir žem. *dẽja; pret. 3 *díejo, sen, *dė́jo). Minėtų dejà ir dejúoti (dejoti) santykis su *díeti formaliai nesiskiria nuo santykio tarp lie. lejà ‘mušimas, pyla’, (už)lejúoti ‘užliẽti, (už)akavuoti, (už)cinuoti’ ir líeti (líeja, trm. lẽja) ‘pilti; mušti’ bei liẽti (liẽja, trm. lẽja) ‘formuoti; lipdyti kuo’ [ir kt.]. [127] Lie. dejúoti (dejoti), kaip jau matyti iš pateiktų panašių darinių, galėtų būti tiek greta pažįstamo deverbalinio dejà, tiek ir tiesioginis išnykusio pirminio veiksmažodžio *dieti vedinys.

Šaltinis:

Urbutis 1972c, 126–127