Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
kankorėžis
Straipsnelis:
Oset. xox / xonx ‘kalnas’. Kildinama iš *kauka- (*kwaka-) su digorų antriniu (neetimologiniu) -n- prieš x kaip ir fyx / fynx ‘keptas’ iš *paxva- ← *pakwa-. Plg. neetimologinį -ŋ- prieš h tokiuose av. žodžiuose kaip vaŋhu- vietoj vahu ir pan. (Festschrift für Knobloch, 17). Garsų tipas *kouko- – ideofoninės prigimties – noriai vartojamas ‘iškilimui’, ‘išaugai’ ir pan. pavadinti. Iran. dirvoje plg. sakų as-khaukara- ‘iškyšulys, smaigalys’ (plg. toliau lie. kaũkaras ‘kalva; kauburys’) [...]. Plg. taip pat oset. oosa ‘indas iš dynio’, svanų kokweč ‘kuodas’, s. r. кокоть ‘višta; gaidys’ (‘kuoduotas’), [223], r. кокошник, pranc. coq ‘gaidys’, lie. kaũkas ‘kankorėžis’, kaũkaras ‘kalva’, go. hauhs, vok. hoch ‘aukštuma’. Čia [minėtinas] taip pat ir gr. toponimas καύκασος (kaukas- ‘Asų kalnai’) [1 išnaša: Čia elementas as galbūt identiškas as žodyje Ασία ‘Azija’]. Su KK tipo ideofonomis šiame semantiniame lauke konkuruoja KP [...] tipo ideofonos. Jų skaičiui priklauso s. persų kaufa- (← kaupha-) ‘kalnas’, persų kūh. Iranų forma xox dėl vokalizmo yra „digorizmas“ (lauktume *xūx), plg. iran. rœsuǧd ‘gražus’ vietoj *rasyǧd. Garsinę žodžio istoriją galėjo paveikti kontaminacija su kai kuriomis dagestaniečių leksemomis: arčinų, didų xon ‘kalnas’, ačinų xonx, lezgų qwan, agulų ǧwan ‘uola’. Kalnų peizažo osetinų terminuose daug kaukazietiškų elementų; žr. dūr, œj, cʼīti, zœj Morgestierne [...] xox / xonx atstato į *xwanxw ir, pasiūlęs paralelinę formą *fanxw, gretina su av. fā̊nku- ‘viršūnė’, kuris etimologiškai neaiškus. Tačiau šiuo atveju mes iran. turėtume *xoxx pl. xœxxytœ / *xœnxitœ, o ne wœxtœ / xœnxtœ, plg. zœxx / zœnxœ, pl. zœxxytœ / zœnxitœ. Nekalbame jau apie av. fā̊nku- pradinio f neaiškumą. Žodis atpažįstamas kai kuriuose asmenvardžiuose: sarmatų Χαύχακος [...] = oset. xoxag. Gruzinų kronikoje minimas osetinų didvyris Xuanxua (XI a.).
Šaltinis:
Абаев ИЭСОЯ IV, 222–223
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
naminis, vaiduoklis, šmėkla (neūžaugos)
Straipsnelis:
cawx (kauks) E 11 ‘velnias’ : lie. kaũkas ir kt., žr. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1909, 355 bei Walde Pokorny I, 371 su literatūra.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 236
Antraštė:
kaũkas
Straipsnelis:
Pr. cawx E 11 ‘velnias’, kuris į lietuvių kalbą buvo perimtas kaip kaũkas ‘[vok.] Kobold, Gnom, Zwerghafter Geist’, greičiausiai neturi nieko bendra su bulg. kuk ‘Kobold, gnomas, barzdukas, kaukas’ (priešingas požiūris – Топoров ПЯ I–K, 296), bet yra skolinys iš vokiečių, plg. v. v. a. helle-gouch m. ‘velnias’ : gouch m. ‘1. Kuckuck, gegutė, 2. Buhler, Tor, Narr, Gauch, meilužis, kvailys, mulkis’ [Kuckuck – ‘gegutė’, zum Kuckuck – ‘eik po velnių’].
Šaltinis:
Smoczyński 1989b, 309
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
naminis, gnomas, velnias, senas išdžiūvęs žmogus su ištaršytais plaukais
Straipsnelis:
Pr. cawx ‘velnias’ siejamas su lie. kaũkas ‘naminis’, ‘gnomas’, bet ir ‘velnias’, ‘senas išdžiūvęs žmogus su ištaršytais plaukais’ ir pan. (plg. kaũkas ‘nekrikštyto vaiko siela’, kaukùtis ‘nekrikštytas vaikas’), la. kauks ‘t. p.’ (plg. kaukenis, kaukainis, kaũcȩns ‘rupūžė’, kartais perkeltine reikšme apie raganą) [294]. Artimiausia mitologinė paralelė yra Balkanuose: bulg. кук, ку̀кер. Kalbiniai duomenys leidžia gana patikimai susieti bl. *kauk- ir *kauk-ar-(-ur-) (žr. Fraenkel LEW, 229–230, Stang, Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen, 1972, 27; Sabaliauskas LKK 1966, VIII, 39;taip patplg. Būga RR I, 368, 441, 445, 448; II, 104, 242 ME II, 173, dar anksčiau Persson, Beiträge zur idg. Wortforschung, 1912, 258) ir palyginti juos su nuliniu šaknies vokalizmu. Plg. pr. kuke ‘коболед’, la. kūķītis ‘gnomas’, ‘nykštukas’, bet ir ‘šieno kupeta’ (plg. lie. kukùtis ‘kabliukas’ ir pan., žr. LKŽ VI, 818); kukurs, kukursnis, kùkums ‘kupra’, ‘iškiluma’ (ME II, 303); lie. kùkuras, kukùras ‘nugaros dalis’, ‘kupra’, kukùriai, kukãrai; kukùrė, kukùris; kùkštara, kùkštera, kùkšturas kùkštira; kukulỹs, kukùlis; kùkis ‘kabliukas’, ‘lazda’, kùkė ir pan., žr. LKŽ VI, 791, 794, 797, 804–808, 815, 816 ir kt.; lie. kùkti, la. kukt su išlinkimo, kreivumo idėja irgi čia priklauso. Jie siejami su slavų kalbų duomenimis: r. ку́креч ‘pečiai’, заку́кры [...]; ку́ка ‘buožė’, bulg. ку́ка ‘kablys’, ‘ramentas’, s.-kr. ку“ка, luž. a., luž. ž.kokula ‘įlinkis’, ‘kablys’ [...], tikriausiai čia ir r. ку́чери ‘garbanos’, č., slov. kučera ‘garbana’, taip pat r., ukr., br. ку́ча, č. kuče, le. kuczki [...]. Ide. *keuk- : *kouk- germaniški tęsiniai mažiau specifiški pagal semantinį artumą su baltų žodžiais. Plg. go. hauhs ‘aukštas’, s. isl. hár ‘aukštas’, haugr ‘iškiluma’, ‘kalva’ ir kt.
Šaltinis:
Топоров ПЯ I–K, 293–297
Antraštė:
kaũkas
Straipsnelis:
Lie.kaũkas, kaukarà, gotų hauhs ir kt. < ide. *keuk-, *kouk. Plg. taip pat nuomonę, kad ukr. куча, slovakų kuca, lenkų kucz(k)a ‘namelis, patalpa naminiams gyvuliams’ ir kt. kilę ne iš *kǫti̯a, o, kaip ir rytų slavų куча, vakarų slavų kuča,kuče, kuczka ‘krūva, daugybė’ ir pan., < sl. *kuk- < ide. *keuk-, *kouk- (> lie. kaũkas, kaukarà, go. hauhs ir kt.) (Brückner, Słownik etymologiczny języka polskiego, 1927, 279; Sławski SEP III, 310, ten pat nurodyta, kad *ǫ turėjo virsti į ą : ę); apie šaknies *kuk-, *keuk-, *kouk- buvimą tiktai rytų slavų куча ir vakarų slavų formose reikšme ‘krūva, daugybė’ ir jų nagrinėjimą gausiuose kitų ide. kalbų atitikmenyse žr. Топоров, Прусский язык, K–L, 1984, 297.
Šaltinis:
Клепикова 1985 (1987), 172
Antraštė:
kaũkas
Straipsnelis:
[Pateikiamos R. Trautmano nenurodytos reãliosios, ne rekonstruotosios baltų-slavų leksikos izoglosos.] lie. kaũkas ir kaukà ‘namų mitinė būtybė’ – r. кука ‘леший, живучий в дане’.
Šaltinis:
Откупщиков 1988, 13
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
gnomas, dvasia nekrikštytų mirusių vaikų
Straipsnelis:
Germ. *hug- (plg. go. hugs ‘protas’, s. v. a. hugn ‘dvasia, protas, sentimentai’ etc.) etimologija neaiški. Galbūt iš ide. *k̑euk- ‘šviesti’ [Johannesson, Isländisches etymologisches Wörterbuch, 1851, 205–206], skr. śṓka ‘švytėjimas, liepsna’, śokati ‘šviesti, būti šviesiam’ > germ. *hug-. Kiti yra mėginę susieti šią šaknį su lie. kaũkas ‘gnomas; dvasia nekrikštytų mirusių vaikų’ [Mikkola, BB 1897, XXII, 541] ir su graikų κυκάω ‘išjudinti, sukelti’ → ‘sujudinti’ [126] […]. Kilimas iš ide. *keuk- galėtų atrodyti pagrįstesnis, nes ‘švietimas, šviesuma, etc.’ pati yra neapibrėžta savybė, bet, antra vertus, germ. kalbose mes dažnai randame šią šaknį vartojamą nurodyti (dieviškam) protui ir jėgai.
Šaltinis:
Flowers 1983, 125–126
Antraštė:
kaũkas
Straipsnelis:
[V. N. Toporovas atkreipė dėmesį į mitologinių vaizdinių paraleles baltų ir slavų kalbose:] pr. cawx, lie. kaũkas, la. kūķis – bulg. кук, кукир, кукер (žr. В. Н. Топоров, Фрагменты слав. мифологии, 1961, 14–32).
Šaltinis:
Топоров 1963d, 255
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
namų dvasia, nekrikštyto kūdikio dvasia, velnias
Straipsnelis:
Vengoborkėje O. Kolbergas užrašė legendas apie mitines būtybes, vadinamas kautki ‘maži žmogeliai su raudonomis kepuraitėmis, išlendantys iš po žemės arklidėje ir padedantys ūkyje’ [...]. Tikriausiai le. kautki reikėtų gretinti su lie. kaũkas ‘namų dvasia; nekrikštyto kūdikio dvasia; velnias’ [LKŽ V, 440], la. kauks ‘namų dvasia, gnomas’ [ME II, 173], pr. cawx ‘velnias’ [E 11]. Pagal lenkiškos formos lokalizaciją reikėtų atiduoti pirmenybę prūsiškajam šaltiniui. Ne visai aiškus morfologinio pakitimo būdas. Čia galimi du variantai: 1) kautki < kautek < *kauk(ek) < kauks, t. y. inliautinės disimiliacijos būdas; 2) kautki < kautek < *kau(ku)tek < *kaukutis (plg. kaukùtis ‘nekrikštytas vaikas’), t. y., dėl skiemens iškritimo. Vienu ar kitu atveju le. kautki kilęs iš vakarų baltų kamieno.
Šaltinis:
Непокупный 1976, 137
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
naminis
Straipsnelis:
žr. kuokinė
Šaltinis:
Трубачев 1974 (1976)b, 181
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
Beule, Geschwür, Vorrichtung, mit der das Fischnetz durch ein in Eis gehauenes Loch gezogen wird
Straipsnelis:
St. Mladenovas susiejo bulg. čukara (ir čukar) su lie. kaukarà f. ‘Anhöhe, Hügel, Bergkuppe’, pamatiniu žodžiu laikydamas bulg. čuka, s.-kr. čȕka iš ide. *keukā. Greta kaukarà lietuvių kalboje yra ir vyr. g. forma kaũkaras m. ‘kleiner Berg, kleine Bodenerhebung, Erdhügel, Berggipfel, Bergkuppe’ (LKŽ, V, 420); abu – vediniai iš lie. kaũkas ‘Beule, Geschwür, Vorrichtung, mit der das Fischnetz durch ein in Eis gehauenes Loch gezogen wird’. Pasak Otrębskio, su priesaga -aras, -arà lietuvių kalboje sudaromi, be kitų, taip pat ir vardažodžiai su reikšme ‘Erhebung, Anhöhe („wzniesienie“)’, plg. dar lie. kaũparas ‘Hügel, Grabhügel’ (iš kaũpas ‘Anhöhe, Gipfel’), kaukštarà ‘Rücken, oberster Teil des Rückens, Buckel’, nùgara ‘Rücken’; la. mugara ‘Rücken’, vietovardžius Kaũkars, Kaukuru-kalns, Kaukuru-pļava. Lie. kaũkaras tiksliau atitiktų sl. forma su trumpuoju -a- priesagoje, t. y. sl. *čukorъ, neabejotinai paliudytas serbų upėvardyje Čukor. Plg. dar lie. gretiminę formą kiaukarà = kaukarà (LKŽ, V, 685) iš ide. *keuk-orā, taigi su tuo pačiu balsių kaitos laipsniu kaip serbų Čukor. Pietų sl. čukar turėjęs slavų prokalbėje turėti ilgąjį -a- priesagoje ir gali būti palygintas su lie. kaũkoras ‘Anhöhe, Hügel, Bergkuppe’ (LKŽ, V, 423) resp. vietovardžiu Kaukorà – su -oras, -orà iš bl. (bl.-sl.) -ār-as, -ar-ā).
Šaltinis:
Duridanov 1969c, 21–23
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
Kobold, zwerghafter Geist, Gnom, Heinzelmänchen
Straipsnelis:
Pr. *Kūkun- (plg. vietovardį Chucun-brasth) yra žodžio *kūks gen. pl. forma. Su kitu balsių kaitos laipsniu paliudytas pr. kauks (cawx) = lie. kaũkas ‘Kobold, zwerghafter Geist, Gnom, Heinzelmänchen’. Plg. latvių deminutyvą kūķ-ītis ‘Zwerg’ ir ‘Heuhaufen’ šalia kauks (LEW 230). Plg dar vietovardžius: la. Kukas, Kukas²-kalns, kuku-cȩna, Kuķina², Kuķini ir kt.; la. Kū̃kų upẽlis, Kūkų kaimas; pr. Kuke, Cucu-medie, Kauke-lawke, Kawko-wagen ir kt.
Šaltinis:
Schall 1966, 20–21
Antraštė:
kaũkas
Straipsnelis:
žr. blaivas
Šaltinis:
Sabaliauskas 1966d, 111
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
Beule
Straipsnelis:
[Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *k : *kʷ, o *k̑ atsirado iš *k palataliniame kontekste.] Pasak Gamkrelidzės ir Ivanovo (Indo-European and the Indo-Europeans, Berlin, New York: de Gruyter, 1995, 83tt.), ide. prokalbėje nebuvo šaknų, turinčių du tos pačios serijos sprogstamuosius priebalsius, kas rodytų opoziciją *k : *k̑, tačiau šis principas yra neteisingas. Šaknį *k̑u̯enk- ‘hoch- oder herunterbiegen’ (plg. s. i. šváñčate ‘beugt sich’) reikia sieti su *keu̯k- ‘sich biegen’ (plg. s. i. ut-kučant- ‘sich krümmend’ Sū., lie. kaũkas ‘Beule’, s. isl. haugr ‘Hügel’ < *kou̯k-ó-, s. air. cúar < *kuk-ró- ).
Šaltinis:
Lipp 2009a, 61
Antraštė:
kaũkas
Reikšmė:
medinis kablys ar lankas, su kuriuo atsuka po ledu netiesiai einančią kartį; kartis vežimui priveržti
Straipsnelis:
Baltarusių šnektose esama nemažai atvejų, kai lituanizmų au yra išvirtęs a (iau > я/е): br. како́шка ‘kablys kibirui iš šulinio ištraukti, nutrūkus grandinei; lentelė audinio metmenų kraštams įtempti’ greičiausiai lietuviškos kilmės, pirminė jos forma buvusi *каўко́шка ir sietina su lie. kaũkas ‘medinis kablys ar lankas, su kuriuo atsuka po ledu netiesiai einančią kartį; kartis vežimui priveržti’.
Šaltinis:
Grinaveckienė, Mackevič 1989, 73

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas