Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kaulas, kasyti.

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

[Išnaša:] pr. caulan E 155 ‘koja’ (lie. káulas).

Šaltinis:

Smoczyński 1989b, 319

Antraštė:

káulas

Reikšmė:

Knochen, koja, kauliukas, (kaulavaisio) sėkla, branduolys, Würfel

Straipsnelis:

Lie. káulas ‘Knochen, koja, kauliukas, (kaulavaisio) sėkla, branduolys, kubelis, [vok.] Würfel’, la. kaũls ‘t. p.’ bei juos formaliai atitinkąs pr. caulan (E 155 Beyn) ‘kaulas’ (tokia pr. žodžio reikšmė akivaizdi iš pr. caulan padėties Elbingo žodyne tarp 154 Menso ‘Vleysch’ ir 156 Keuto ‘Hewt’) yra susijęs su gr. kaulós m. ‘kotas, stiebas, plunksnos spaiglys, [vok.] Federkiel’, lo. caulis, -ns ‘stiebas, kotas’ (gr. ir lo. leksemų reikšmė skiriasi nuo bl.). Jegersas (Donum Balticum, 218t.), atsižvelgdamas į lie. káuti ‘kirsti, mušti, smogti’, nori ide. prolytei priskirti bl. kalboms būdingą reikšmę, „nes kaulus dar ir šiandien skaldo norėdami [14] kaulų smegenų gauti“. Tačiau daugelis ide. kalbų sąvokai ‘kaulas’ reikšti vartoja tapačią leksemą (plg. s. i. ásthi, go. ostéon, het. haštāi ir t. t.), todėl Jegerso siūlymas atmestinas. Nepriimtinas Karaliūno (ZfSl 1974, XIX (2), 201tt.) teikimas čia taip pat priskirti lie. akstis ‘iešmas; dyglys; žuvies ašaka; stiebas, kotas’, ãkstinas ‘geluonis, adata, spyglys, akuotas; skeveldra, rakštis, skiedra [vok.] Splitter; ašaka’, la. akstins ‘stiebas, kotas’, le. ość ‘ašaka, akuotas; žeberklas’, r. os ‘akuotas, brauktuvas, šukos (javams, vilnai), [vok.] Hechel (von Ähren, von der Wolle); stiebas, kotas’ ir problematiškai minėtąsias lytis suskaidžius į a(k)stin- šalia a(k)sti-jas laikyti senosios heteroklitinės paradigmos tęsiniais. Veikiau Karaliūno siūlyme minimi žodžiai, kaip įprasta manyti, sietini su ide. šaknimi *a- ‘aštrus’.

Šaltinis:

Lanszweert 1984, 13–14

Antraštė:

káulas

Reikšmė:

bone

Straipsnelis:

Lie. káulas ‘bone’ < káuti ‘to beat’; semantinių paralelių, kai ‘kaulas’ siejamas su ‘mušti’ (‘kaulas’ suprantamas kaip aštrus įnagis?), apstu, plg. germ. *baina- ‘kaulas’ < ide. *bhei- ‘mušti’, sl. *bedro ‘šlaunis, kulšis, femur’ – < *bodǫ, *bosti ‘mušti, besti’; alb. kërei ‘blauzdikaulis’ < protoalb. *kartja siejamas su ide. *(s)ker- ‘pjauti’ (dėl kërei žr. В. Э. Орел, Состав и характеристика субстратного аппелативного фонда балканославянских языков, Synopsis of thesis, Moscow, 1981).

Šaltinis:

Orel 1988, 115

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Daugelyje ide. kalbų žodžiai, žymintys sąvoką ‘kaulas’, priklauso iš ide. prokalbės paveldėtų žodžių grupei (lo. os, skr. asthi-, s. sl. kostĭ? ir t. t. < ide. *ost). Kitose ide. kalbose žodžiai, žymintys sąvoką ‘kaulas’ apskritai arba yra imti iš žodžių, žyminčių kokį nors vieną kaulą, arba siejami su sąvoka ‘tuščiaviduris kotas’ dėl panašumo į ilguosius kojos ar rankos kaulus. Lie. kaulas, la. kauls, pr. acc. kaulan giminiški gr. καυλός ‘kotas’, lo. caulis ‘t. p.’, s. air. cuaille ‘mietas, stulpas’, skr. kulyā- ‘griovys, kanalas’. Šiuos žodžius jungia bendras semantinis požymis ‘tuščiaviduris’ ir ‘ilgas’.

Šaltinis:

Buck 1949, 207

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Lie. káulas, la. kaũls, pr. caulan n. (greiwa-kaulin ‘šonkaulis’, iš tikrųjų ‘kreivas kaulas’) atliepia ide. ‘stiebo’, t. y. ‘išskaptuoto, tuščiavidurio’ pavadinimą, plg. gr. καυλός, lo. caulis ‘stiebas’, s. v. a. hol ‘tuščias, išskaptuotas’. Tai baltų naujadaras. Plg. senesnį sl. (k)ostь.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 224

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

caulan E 155 ‘kaulas’ [ir kt.] : lie. káulas, la. kaũls, lo. caulis, gr. καυλός ‘stiebas, kotas’ ir kt. žr. Walde Pokorny I, 332.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 236

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Gr. καυλός m. ‘stiebas’ […]. Senas žodis, kurį randame lo. ir baltų kalbose: lo. caulis m. ‘stiegas’ (i kamienas, atrodo, antrinis), lie. káulas (su perkeltu kirčiu) ir t. t., pr. caulan ‘koja’. Be šių kalbų, v. air. cuaille ‘kuolas’ (iš *kaulīnyo-). Kiti gretinimai yra abejotini. Niekas neleidžia nustatyti, kad αὐλος rimuojasi su καυλός.

Šaltinis:

Chantraine DEG II, 537

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Gr. αὐλος m. ‘vamzdis’, ‘dūdelė, fleita’. Nepaisant skirtingos vartosenos ide. kalbos pateikia tikslius atitikmenis: lie. aũlas ‘bato aulas’, norv. aul, aule ‘šventagaršvės stiebas’; su metateze lo. aluus (plg. Ernout-Meillet). Truputį skirtingos darybos lie. aulỹs ‘avilys’ (iš pradžių ‘medžio ertmė, kurioje įsikuria spiečius’), s. sl. ulĭjĭ ir t. t. Žr. Pokorny IEW, 88–89. Atkreiptinas dėmesys į dvi paralelines poras αὐλος ir καυλός [141], lie. aũlas ir káulas. Ar tai atsitiktinumas, ar darybos būdas?

Šaltinis:

Chantraine DEG II, 140–141

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Vedų, graikų ir germanų oksitoniniai vardažodžiai atitinka baltų-slavų akūtines baritonų formas. Didžiausią įrodymo jėgą čia turi grupė pavyzdžių baltų kalbose, atsiradusių tuo pačiu laiku kaip ir slavų kalbose. Tiktai baltų kalbose yra daiktavardžių, rodančių kirčio atitraukimą. Gr. καυλός lygintinas su lie. káulas (1 kirčiuotė), la. kaũls.

Šaltinis:

Milewski 1966, 115

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Visuotinai priimtos etimologijos sl. kostь neturi [235… 239] ir man rodos, kad šį sl. žodį reikia laikyti ide. šaknies kos- ‘mušti, nužudyti’ vediniu, kuris išplėstas priesaga -tĭ-. Šio slavų žodžio reikšmės susiformavimas kaip semantinė paralelė gali būti pritaikyta kol kas neetimologizuotam germ. *bain [240] (s. v. a. bein, n. v. a. Bein, ang. bone ‘kaulas’) aiškinti. Beil ‘kirvis’, s. v. a. bīnal, bil ‘kirvis’, r. бить ir, vadinasi, yra kilęs iš ide. šaknies *bhei-, *bhoi- (šaknis su o vokalizmu) ‘mušti’. Gal ir lie. káulas, la. kaũls ‘kaulas, koja’, r. кульжа, кульша ‘šlaunikaulis’ kilę iš ide. šaknies *kou- ‘mušti’ < *ks- (bl. ir sl. žodžių semantikos evoliucija analogiška germ. žodžiams).

Šaltinis:

Мельничук 1966 (1968), 234–240

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Pr. caulan ‘kaulas’ siejamas su lie. káulas, la. kaũls. Fraenkelis nurodo ir kaš. kawli ‘burtas iš medžio nuolaužos’ (LEW 230, nurodomas ryšys su v. v. ž. kavele). Tačiau pastarasis neatsiejamas nuo kavał, kavwł, kavł, kaveł, le. kawal, č. kaval, slovk. kaval, gaval, luž. a. kabl, luž. ž. kjabel ir kt., taip pat nuo pasiskolintųjų per lenkus r. кавáл, кавáлок, br. кавáлак, ukr. кавáл, кавáлок, кавáлець (plg. lie. kaválkas, LEW 233), kuriuos vis dėlto galima aiškinti tik kaip skolinius iš v. v. ž. kavele, žr. Sławski, SEP II, 106–107; Machek ESČSl, 196. Nurodomos ir kitų kalbų paralelės: gr. καυλός ‘stiebas’, ‘kotas’, ‘kaklelis’ ir kt., lo. caulis ‘stiebas’, ‘kotas’, v. air. cuaille ‘smaigas, kuolas’ (kaulīni̯o-).

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 275–278

Antraštė:

kaulas

Straipsnelis:

Pr. kaulas, lie. […] kaulas, la. kouls (Ench.) atitink. kauls (Biblijos vertimas) […]. Prūsų žodis vertime tiksliai atitinka [v.] žodį ‘koja, Bein’, o lie. kaulas ir la. kouls vartojami tik ‘kaulas’ reikšme, ne ‘blauza, Unterschenkel’ […]. Be to, […] užfiksuotas pr. caulan ‘koja, Bein’ akivaizdžiai yra dar neutrum giminės (ar tik ne acc. sg.). Be abejonės, tai bendras bl. žodis kaula, -an ‘kaulas’.

Šaltinis:

Euler 1983, 31

Antraštė:

kaulas

Straipsnelis:

žr. makaulė

Šaltinis:

Grinaveckienė 1971, 32–34

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Lie. káulas, la. kaũls ‘kaulas, stiebelis, kotelis’, pr. caulan ‘koja’. Etimologiškai giminingi: s. i. kulya- ‘kaulas’, gr. kaulós ‘kotas, stiebelis, kotelis, kojelė, kotas’, lo. caulis ‘stiebelis, kotelis, kamienas’, air. cuaille ‘baslys, kuolas’. Ide. *kaul- ‘stiebelis, kotelis, kamienas’.

Šaltinis:

Steinbergs 1996–1997, 26

Antraštė:

kaulas

Straipsnelis:

žr. duona

Šaltinis:

Kortlandt 1977, 321

Antraštė:

kaulas

Reikšmė:

bone

Straipsnelis:

Pr. kaules < *kaulēs (Mažiulis 2, 144) plg. su lie. kaulinis ‘Hagedorn’, la. kaulenes ‘Steinbeeren’, greičiausiai kilusiais iš bl. *kaulas ‘bone’ > pr. caulan (EV 155), kaulan (Ench 53, 29), lie. káulas ‘t. p.’, la. kaũls ‘t. p., Stengel’. Dar plg. v. air. cuaille ‘Pfahl’ (*kaulīni̯o-); la. caulus, -is ‘Stengel, Stiel an Pflanzen’; gr. καυλóς ‘Stengel; Federkiel, Schaft’ (Pokorny 1959, 537). Adams (EIEC 542) etimonu laiko IE *kul- ‘hollow’.

Šaltinis:

Blažek 2001b 41

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

[Nagrinėjami bevardės giminės prūsų kalbos daiktavardžiai.] Pr. Caulan ‘das Bein’ (E 133) yra bev. gim. veikiausiai dėl vok. k. įtakos (plg. lie. káulas, la. kaũls, gr. καυλός, lo. caulis ‘tige’).

Šaltinis:

Petit 2000, 40

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

[Šiaurės ide. kalbų nom.-acc. sg. n. galūnė buvo *-o, o ne *-om: sl. -o, ryt. bl. gẽr-a, *šein-a (suom. hein-ä), go. juk (< *-o ar *-om). Tradicinę pr. nom.-acc. sg. n. galūnę -an reikia paaiškinti kaip acc. sg. m. ar f.] Pr. caulan E155 ‘bone’ (: lie. káulas, la. kaũls ‘bone’, galbūt gr. kaulós ‘stalk (of a plant)’). III-iajame katekizme šis žodis yra vyr. giminės (acc. sg. caulan, nom. pl. kaulei, acc. pl. caūlins ir t. t.), taigi neaišku, kodėl Elbingo žodynėlyje jis turėtų būti bevardės giminės. kaules E609 ‘thorn’ paprastai laikomas nom. pl. *kaulēs (pvz., Mažiulis PKEŽ 2, 144), tačiau tai galėtų būti nom. sg. /kaulas/ šalia acc. sg. caulan.

Šaltinis:

Schmalstieg 2004, 272

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

[Aptariami senosios graikų kalbos o kamieno oksitonai su priesaga -λο-.] Gr. καυλός < *keH₂u-lo-. Baritonezė žodžiuose la. kaũls, lie. káulas paaiškinama Hirto dėsniu. Rekonstruotina priesaga -lo-, kadangi šaknis su dviem sonantais gale buvusi neįmanoma indoeuropiečių prokalbėje. [Žr. dar aulas]

Šaltinis:

Lubotsky 1988, 132

Antraštė:

káulas

Straipsnelis:

Brūkšnelio vartojimo dvigarsiuose prūsų kalbos III katekizme ypatumai rodo, kad prūsų kalboje, taip pat kaip ir lietuvių bei latvių, būta priegaidžių. Prūsų kalbos priegaidės istoriškai atitinka lietuvių ir latvių kalbos priegaides: acc. pl. prūsų kylanti kaūlins : lietuvių krintanti káulas a. p. 1 : latvių tęstinė kaũlus […].

Šaltinis:

Olander 2009, 123–124