Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: klėtis, daužti, baužas, stūgti, puotà, džiugus.

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

Sl. klětь, lie. klė́tis, la. klèts priklauso baltų-slavų periodui. Sl. ě reikia suprasti kaip garso *ē istorinį variantą. Kaip ir anksčiau -ti- laikoma priesaginiu elementu. Kamieną *klē- galima sieti su ide. šaknimi *klēu-, kurios reikšmė (*apriboti ką nors, suspausti) lengvai siejama su medžiokliniu narveliu, nes jame esantys paukščiai iš tiesų visai „netekę judėjimo laisvės“. Dvibalsis *ēu redukavosi į ē. Šaknis klēu- slavų kalbose atspindimas ir kitomis formomis (žr. 104–105 p.).

Šaltinis:

Махек 1957, 103

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

Remiantis slavų kalbų faktais, rekonstruojama prasl. klětь reikšmė ‘palapinė, padaryta iš karčių, apipintų vytimis’. Tie patys faktai rodo, kad pirminė reikšmė buvusi ‘žiogris, pinučiai’. Kitos reikšmės, tarp jų rytų sl. ‘svirnas, sandėlis’, pasirodo, yra antrinės. Be to, jos siejasi su daug vėlesniais ręstais statiniais. Dėl to negalima sutikti su V. Macheko rekonstrukcija (ВЯ 1957, I, 97). Lie. klė́tis ‘svirnas, sandėlis’, la. klẽts ‘t. p.’, palyginti su prasl. klětь, turi tik antrines reikšmes, todėl buvo laikomi skoliniais iš baltarusių ar lenkų. Tačiau Endzelynas įrodė, kad tuomet būtų ie vietoje lie. ė, o la. è. Ir vėlesniuose darbuose buvo pripažįstamas baltų ir slavų formų genetinis tapatumas ir jų senumas. [39] Tačiau lingvogeografinė analizė rodo baltų formų antrinę kilmę. Spėjama, kad ši leksema galėjo ateiti iš lenkų periferinio dialekto, nes ten užfiksuota ir Swiren (< lie. svir̃nas) [40]. Lyginamąja analize autorius įrodo, kad prasl. klětь atspindi keltų fonetiką (k < k̑, ē < ei̯) ir semantiką [41].

Šaltinis:

Мартынов 1983, 39–41

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

Prasl. klětь ‘lūšna, palapinė, pagalbinė patalpa’. Vidinę formą išlaikė tik s.-kr. клêт ‘palapinė, lūšna, supinta iš rykščių’ (plg. r. клеть ‘pinučiai’, č. klec ‘pintinis gardas gyvuliams’, luž. ž. poklet ‘pintinė’). Prasl. klětъka ‘narvelis’ turi variantų visose sl. kalbose. Lie. klė́tis ‘sandėlis’, la. klẽts ‘t. p.’ nėra genetiškai susiję su prasl. klětь, o yra gana vėlyvi skoliniai iš lenkų periferinio dialekto. Jau seniai spėjama, kad klětь atėjęs iš keltų kalbų (s. air. clíath ‘pinučiai iš rykščių, aptvaras’, clíthar ‘pašiūrė, lūšna’ ir kt.) [25]. Keltų formos kilusios iš *k̑lei-t (ide. ei̯ > prakeltų ē): go. hleiþra ‘lūšna, šėtra’, gr. κλιδία (< kliti̯a) t. lie. šlitìs ‘daržinė’ ir kt. Šių formų pagrindas yra veiksmažodžiai, reiškiantys ‘dėlioti, krauti, šlieti’: (*k̑lei̯-): s. i. śrayate, gr. κλίνω, lo. clīno. Dėl to pirminė *k̑lei̯ti vedinių reikšmė – ‘statinys iš karčių, perpintas rykštėmis (pintinė konstrukcija)’. Taigi praslavų klětь atspindi keltų fonetiką (k < k̑, ē < ei) ir semantiką [26].

Šaltinis:

Мартынов 1983, 25–26

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

Pr. clenan ‘klėtis’, turintis šaknį *klēt-, siejasi su tokios reikšmės pavadinimais visame pietiniame ir pietrytiniame baltų areale: plg. v. die Klete (skolinys iš slavų, žr. Steinhauser Sl. Wien. 1962, 99), Prūsijos vokiečių dial. Klête; lie. klė́tis (klėtìs), klė́tė (LKŽ VI 63–64; DūnŽ 141); la. klẽts, bet ir klẽtene, klẽtiņa, klẽtīte, klētutiņa ir pan. (ME II 224–225); le. kleć, klatka, br. клець, r. клеть, клетка [...], luž. a., luž. ž. klĕtka ‘narvelis paukščiui’, č. kletka, klítka (trm.), bet ir klec f.; slovk. klietka; s. sl. КЛѢТЬ, bulg. клет, s.-kr. кли̏jem, slov. klêt ir pan. (prasl. *klětь). Baltiški pavadinimai yra autentiški [58].

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 58

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

[Rec.: R. Eckert, Die Nominalstämme auf -i im Baltischen…, 1983]. Eckertas […] gana atsargiai suponuoja skolinių statusą 5 žodžiams: *klětь [74] ir *pьrtь slavai pasiskolinę iš baltų, o […]. Antai V. Martynovas, teikiantis pirmenybę lingvogeografinei analizei, tvirtina, kad lie. klė́tis ir la. klẽts yra gauti iš slavų – taigi išvada, priešinga Eckerto teigimui. Turbūt vis dar teisūs tie kalbininkai, kurie skeptiškai žiūri į bandymus atskirti skolinius nuo genetinių baltų–slavų bendrybių.

Šaltinis:

Stundžia, Venckutė 1986, 74–75

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

Briukneris (Brückner A., Litu-slavische Studien I) be pakankamo pagrindo la. žodį klẽts (comm.), lie. klė́tis laiko skoliniu iš КЛѢТЬ (plg. skiemens kirtį!).

Šaltinis:

Endzelīns DI I, 101

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji žodžiai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. kalboms:] lie. klė́tis = bažn. sl. КЛѢТЬ.

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 342

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

2. Jeigu lie. klė́tis, -ies; la. klẽts, -s pamatuoti vediniai atitinka prasl. *klětь besiremiančius darinius, tai slov. kalbos faktai leidžia atmesti prielaidą apie vėlyvus bl.-sl. kalbų santykius ir pritaria samprotavimams apie ankstyvus šių kalbų kontaktus (mes manome, kad prasl. *klětь, -i yra ankstyvas skolinys iš bl.). Plg. la. piẽklets, -s ‘klėties priestatas’; lie. trm. prieklė̃tis, -ies f. ‘stogu dengta, be sienų išsikišusi klėties dalis’, r. trm. priklě ‘sandėlys, daržinė, kuriuose laikoma linai bei sėklos, kiaušiniai, sūris bei patalynė’, slov. príklet ‘das Vorhaus; der Kellervorbau’, der Kellerhals’.

Šaltinis:

Eckert 1977, 589

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

[Straipsnyje apžvelgiami kentum elementai slavų kalbose. Remiamasi rekonstruota bendrąja slavų forma ir įvairių kalbų pavyzdžiais]. klětь ‘sandėliukas’ etc. (Shevelov, A prehistory of Slavic, 1964, 143), pvz., s. bažn. sl. klětь ‘mažas kambarėlis, kamarėlė, pastogė’, r. kle ‘sandėlis’ etc. Baltai taip turi kentum k-: lie. klė́tis, la. klẽts (bl.-sl. *klēti-, plg. Trautmann BSW, 136), bet čia ir lie. šlitė ‘kopėčios’ (?), kuris, atrodo, yra vedinys iš tos pačios ide. šaknies *k̑lei- ‘(pa)lenkti’, ‘atremti’, kurios semantika išaiškinta POKORNY (600–601). Yra daug vedinių iš šios šaknies greta kitų archetipų *k̑lei-tu-, *k̑li-to-, *k̑li-ti-, ypač artimų bl.-sl. Bet tokiu atveju nurodyta bl.-sl. forma veikiausiai turėtų būti rekonstruojama kaip *klai-ti- ir tada atitiktų sl. klětь, bet ne lie. ir la. pagrindinę *klēti-. Dėl to baltų formos turėtų būti traktuojamos kaip skoliniai iš slavų (plg. Berneker SEW, 518). Tokiu būdu vienintelis tinkamas palyginimas lieka sl. klětь (≤ *kloiti-) ir lie. šlìtė (≤ *k̑litē- arba *kliti̯ā-). taip pat žr. Trautmann BSW, 309 dėl *šlitā.

Šaltinis:

Gołąb 1972, 59

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

žr. paklėtė

Šaltinis:

Эккерт 1967, 68

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

Kai kurių baltų ir slavų kalbų ankstyvųjų tarpusavio skolinių skolinimosi kryptis nėra aiški, pvz., lie. klė́tis, -ies, la. klẽts, -s ir sl. *klětь.

Šaltinis:

Eckert 1973, 64

Antraštė:

klė́tis

Straipsnelis:

[Slavų i-kamieno daiktavardžiai, priklausantys akcentinei paradigmai a, yra linkę pereiti į akcentinę paradigmą c.] 6 išn.: nepaisant Stango 1957, 9 ir Kortlandto 1975, 55, lie. klė́tis AP1 ~ sl. *klě̑tь AP c negali atspindėti Meilleto dėsnio. Tam prieštarauja lie. kirčiuotė ir, be to, lie. klė́tis yra slavų skolinys (ide. *kloyt-, plg. s. air. cliath).

Šaltinis:

Kapović 2009, 237

Antraštė:

klė́tis

Reikšmė:

granary

Straipsnelis:

[Ginama teorija, kad kai kurie slavų kalbų žodžiai su ide. palatalinių priebalsių kentuminiu atspindžiu yra keltų skoliniai.] Sl. *klait-/*kleit- ʻclosetʼ : rus. klet' ʻstore-roomʼ, ukr. klit', le. kleć, ž. sorbų, a. sorbų klětka ʻbird cageʼ, slovk. klietka ʻcellarʼ, slov. klet, sr.-kr. klijet / klet, bulg. klet, lie. klė́tis ʻgranaryʼ, la. klẽts, bet taip pat lie. šlìtė ʻladderʼ, plg. vid. air. clēthe ʻroofʼ, vid. bretonų clezren, galų cleta, bretonų klet, taip pat plg. air. cléithe ʻconcealmentʼ (< *klei-tiom, Schrijver 1995 : 224), s. air. clíath f. ʻwoven wallʼ (protokeltų *klei-tV, Schrijver 1995: 224).

Šaltinis:

Gvozdanović 2009, 39