Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: liaudis, slienas, tiesti, ėskus, -ė, žįsti, girnkalis, valdyti, prusna.

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

[439 išnaša:] Gr. ἐλεύθερος ir lo. liber (< *loudheros < *leudheros) susiję su Europos šiaurės kalbų liaudies pavadinimais: s. ang. lēod, s. v. a. liut ‘liaudis’ (vok. Leute), lie. liaudis, bažn. sl. ljudъ, ljudьje, kurie kilę iš ide. daiktavardžio *leudho-; jis savo ruožtu sietinas su veiksmažodžiu *leudh- ‘augti’, kurį liudija go. liudan, s. a. lēodan, s. v. a. uphar-leodan, framerh-leotan ir s. i. rōdhati, rōhati, av. road-. Semantinė raida: ‘augti’ → ‘liaudis, tauta’; buvimo liaudies nariu sąvoka išsirutuliojo į sąvokas ‘laisvas’, ‘laisvas gimęs = (teisėtas) vaikas’ [lo. liberi ‘vaikai’]. [Dėl semantinės rekonstrukcijos žr. Schrader IF Anz. 9, 1898, 172 t.; Schrader–Nehring 1929, 460 t.; Walde-Hofmann I, 791, 793 ir ypač Benveniste REL 14, 1936, 51–58, ir 1969, 321t., ypač 323].

Šaltinis:

Szemerényi 1977, 108–109

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

Sena forma laikoma sl. ljudьje, kurios etimologija iki šiol neaiški. Patikima izoglosa sl. [168] ljudъ, ljudьje – lie. liaudis, la. ļáudis – s. v. a. liut, jungianti daugelį ide. dialektų su bendra reikšme ‘žmonės, liaudis’. Papildomai dar nurodoma lie. dial. liaudžià ‘visi namiškiai’, žem. liaude ‘šeima’. Paprastai ljudьje kildinama iš ide. *leudh- ‘augti’. Tokia etimologija blogai aiškina reikšmę ‘laisvas’. Ji išlikusi s. sl. ЛЮДИНЪ, bet tai vėlesnė reikšmė, plg. lo. liber, gr. ἐλεύθερος. Fonetiškai ir semantiškai įmanoma susieti su lie. liáuti ‘nustoti’, gr. λύω ‘išlaisvinti’ (ide. *leu-), čia ir č. psn. leviti ‘palengvinti’, levný ‘pigus’ [169].

Šaltinis:

Трубачев 1959b, 168–169

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

E. Fraenkelio savo žodyne (p. 360t.) sako, esą mano teiginį (žr. KZ 71, 179), kad lie. liaudis galėtų būti 19 a. skolinys iš la. kalbos, paneigia s. lie. kalbos pavyzdžiai (ypatingai fiksuojami 1599 m. Daukšos „Postilėje“). Iš E. Fraenkelio pasakymo susidaro įspūdis, tarsi s. lie. kalba pažįsta gausybę tokių pavyzdžių, kokių randame „Postilėje“). Pasitelkęs skurdžius lie. tarmių faktus (ypač pakraščių: žem.-latvių ir pietr. lie.-sl.) E. Fraenkelis ketina įrodyti, jog esą lie. liaudis visą laiką gyvavęs lie. kalboje. Manau, kad vietomis fiksuojamas žem. tarmės liaudis gali būti aiškinamas la. kalbos įtaka. Ryt. ir piet. lie. tarmių žodį liáudis, kiek galime atsiriboti nuo Daukšos raštų įtakos, laikau spontanišku r. ljudi arba le. ludzie, kur lie. -au- analogiškas sl. -u-, pamėgdžiojimu. Čia turime reikalo su sisteminiu skolinių priderinimu [598]. Paanalizavę tas „Postilės“ vietas, kur vartojamas lie. liaudis, pastebėsime, kad žodis liaudis ‘Volk’ du kartus paaiškinamas forma žmonės ‘Leute, Menschen’. Be to, palyginus su žmonės forma liaudis pasitaiko rečiau; galime spėti, kad tuomet žodis liáudis lie. tautai plačiau nebuvo žinomas. Žinome Daukšą sukūrus ne vieną lie. kalbos žodį, vadinasi, ir lie. liáudis gali būti „Postilės“ autoriaus į gyvenimą paleistas.

Šaltinis:

Senn 1958, 598–599

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

Chr. Stangas nagrinėja tikrus paveldėtinius slavų, baltų ir germanų žodžius (tokius kaip lie. liáudis – bažn. sl. l’udьje – s. v. a. liuti).

Šaltinis:

Schmid 1975b, 325

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

Fasmeris (Фасмер ЭСРЯ II 545) teigia, kad r. люди pl. < люд sg. Šis teiginys yra abejotinas, nes s. r. kalboje forma люди pasirodė anksčiau nei kuopinis pavadinimas люд. S. sl. ЛЮДИѤ, s. r. людие, людье, s. serb. людие, људе, s. č. l’udié, s. le. ludzie – visi iš *lēudhei̯es. Ši leksema tiesioginius ir artimiausius atitikmenis turi bl., germ. kalbose [85], plg. lie. liáudis, la. ļàudis, s. v. a. liuti ‘liaudis’, v. v. a. liute, vo. die Leute ‘žmonės’. Taigi – ‘augti’ signalizuoja, kad pirminė sl.-bl.-germ. kamieno *lēut- reikšmė buvusi ‘augantis, gimęs’.

Šaltinis:

Дегтярев 1979 (1981), 85–86

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

Germ. leud-a- ‘augti, didėti, wachsen’ (go. tik praes. liudan ‘augti, didėti’, s. isl. tik praet. dalyvis lođenn ‘gauruotas, apaugęs gaurais, zottig’, s. ang. lēodan ‘wachsen’, s. v. a. – liotan) [335] tiksliausiai atitinka vienas s. i. veiksmažodis. Kitų kalbų atitikmenys yra menkiau aiškūs, plg. lo. (W) līber ‘laisvas, frei’, līberī m. pl. ‘Kinder’ (dėl fonetikos plg. Ernout–Meillet, 355), s. air. (A) lus ‘augalas, žolė’ (*ludh-stu-), lie. (W) [W= žodžių reikšmės nėra akivaizdžiai susijusios, tačiau jų ryšys tikėtinas (reikšmės susiformavimas įsivaizduojamas ar patvirtinamas paralelių), pvz., s. sl. bъrati ‘rinkti, kaupti’, ide. bher- ‘nešti, atgabenti’] liáudis ‘paprasti darbo žmonės’, s. sl. (W) ljudъ ‘liaudis’, s. i. ródhati ‘auga, didėja’.

Šaltinis:

Seebold 1970, 335–336

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

Gr. ἐλεύθερος adj. ‘laisvas’ [336]. Senas būdvardis, kurį reikia gretinti su lo. līber, kurio ī sudaro sunkumų (plg. Ernout–Meillet s. v.). Oskų loufir bei umbrų oferta remiasi senuoju -ou- ir todėl lengviau juos sugretinti su gr. ἐλεύθερος. Lo. ir italikų kalbose Līber vartojama kaip dievo vardas arba kaip deivės epitetas, plg. taip pat oskų (Iuveis) Luvfreis = (Iovis) Līberī, galbūt venetų Louzera kelia sunkias problemas. Manoma, kad arba italikų dievas buvo vietinis, arba, nors ir mažiau tikėtina, epitetas, kilęs iš graikų ir atėjęs per oskus, žr. Friską su bibliografija ir žemiau nurodytą E. Benveniste darbą. Lo. līber ir gr. ἐλεύθερος gretinimas su žodžiais, germanų ir baltų-slavų kalbose reiškiančiais ‘liaudis’, gali žavėti, tačiau negalima įrodyti: s. v. a. liut ‘liaudis’, pl. liuti, s. ang. leōd, lie. liáudis, s. sl. ljudije ir t. t. Lo. līber ir gr. ἐλεύθερος vartojimas laisvam žmogui pavadinti opozicijoje su vergas bus atsiradęs iš reikšmės ‘teisėtas bendruomenės narys’, plg. Benveniste, Revue des études latines 1936, XIV, 51–58. Pagaliau galbūt randama, bet tai neįrodoma, šaknis ‘augti, didėti’: s. i. rudh-, go. liudan ir t. t., plg. lo. Līber kaip augmenijos dievą ir Benveniste, o. c. 52–53. Apie Līber kultą žr. Bruhl, Liber Pater, Paris, 1953.

Šaltinis:

Chantraine DEG II, 337

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Liaudis. Iš šaknies *leudh- ‘augti’ (go. liudan, s. i. ródhati) baltai yra pasidarę: lie. liáudis kuopinis ‘(paprasta) liaudis’, la. ļàudis pl. ‘žmonės’, pr. ludis ‘šeimininkas’. Prie jo lie. liaudžià ‘didžioji šeimyna (su visais namiškiais)’ ir Liáudė – Nevėžio intako pavadinimas: Senkevičiaus Lauda reiškia laisvuosius lenkų bajorus (šlėktas), gyvenusius prie Liáudies upės. Lie. liáudis turi tikslius germ. atitikmenis: s. v. a. liuti ≥ vok. Leute ‘liaudis, žmonės’; sl. žodžiai: s. sl. ljudьje ‘žmonės’, ljudъ ‘liaudis’ ir t. t. yra panašūs į senus germaniškus skolinius.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 231

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

[Arm.] eluzanem „išauginu, išsprogdinu (lasse hervorsprießen)“ [...] Scheftelowitzas, KZ 53 (1925), 268, mano nuomone, labai abejotinai siejo su s. i. rodhati, rohati „kyla, auga“, kuriam toliau giminiški lo. Liber „augimo dievas“, go. liudan, s. v. a. liotan „augti“, alb. lind „gimstu“; plg. W.-P. II 417 šį siejimą atmeta. [Su pridėtiniu pradžios l- arm., gr. ἐλευθερóςkilę iš ide. *̄ „dygti, augti, sprogti (treiben)“]. Čia prišlyja dar viena germ.-bl.-sl. grupė: s. v. a. liut, s. ang. leod „tauta“, lie. liáudis „Volk“, s. sl. ljudьje pl. „žmonės“.

Šaltinis:

Solta 1960, 244

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija]. Ide. *lewdʰi- ‘people’ (s. v. a. liut(i)) > s. sl. ljudьje, lie. liáudis.

Šaltinis:

Matasović 2005, 153

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija. Ide. *eu davė bl.-sl. *iou prieš priebalsius, pvz.:] lie. liaudis, sl. ljudije.

Šaltinis:

Kortlandt 2008, 8

Antraštė:

liáudis

Straipsnelis:

O. N. Trubačiovas (Istorija slavjanskich terminov rodstva…, 1959: 169), remdamasis M. Budimiru ir G. Devoto, aptaria semantinius ryšius tarp lie. tautà ir liáudis bei jų atitikmenų kitose (visų pirma baltų ir slavų) kalbose ir ĖSSJ, 15: 199 prieina tokią išvadą: „Įdomi yra specifinė reikšmės raida slavų kalbose ‘Leute’ > ‘fremde Leute’ žodyje le. dial. lut (Tomaszewski 1930) ir vedinyje sl. *l’udьskъ(jь)“.

Šaltinis:

Eckert 2006, 88

Antraštė:

liáudis

Reikšmė:

народ

Straipsnelis:

Straipsnyje remiantis baltų kalbų duomenimis nagrinėjama skaičiaus kategorija slavų kalbose. Praslavų *ljudь, kildinama iš ide. kamieno *lēud- ‘народившееся’, ‘растущее’ (plg. go. liudan ‘расти’), reiškė ir vienetą ‘žmogus’ ir daugybę ‘žmonės’, tai patvirtina baltų kalbų duomenys: pr. ludis ‘человек’, lie. kuopinė vns. liáudis ‘народ’ (vyr.g.), la. dgs. ļàudis ‘народ, люди’. Lietuvių kalba išlaikė senąją kuopinę vienaskaitos formą, latvių kalboje įvyko pliuralizacija.

Šaltinis:

Дегтярев 1989, 43

Antraštė:

liaudis

Straipsnelis:

Kaip reto fonologinio pakitimo pavyzdys gali būti minima raida *au > *ei (> *i), pvz., č. lid (< *u [/C’_]) < *au, plg. lie. liaudis [originale – ļiaudis] […].

Šaltinis:

Orr 2000b, 17