Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: luknė, jaukinti, sūdrus, žalga, gunžys, veldėti, tuktà, įnartinti, brūzgas, sniauklės.

Rezultatai

Antraštė:: luknė
Reikšmė:: „vandens lelija“
Straipsnelis:: Prasl. leksemą *lъkno, kuri turi tęsinius tik atskirose vak. sl. kalbose (č. leknín „vandens lelija“, s. č. lekno „t.p.“, slov. lekno „t.p.“. Briukneris [Brückner 309 mini le. łekno) [24], kone visiškai atitinka lie. lùknė „geltonoji vandens lelija“ (Berneker I 749), tačiau tolimesnis šių atitikmenų atkilimas neturi apibrėžtos krypties. Frenkelio nuomone (Fraenkel I 389–) lie. lùknė (bei giminiška č. lekno) įeina į gausų lizdą, kurio antraštinis žodis yra lie. lùknas „raguotas ir ragai styro tiesiai į šalis“ toliau lie. lùkinti „suminkštinti (daužant)“, la. lukns „lankstus, judrus“, l̡ukt „nukarti, nuknabti“, luksît, l̡uksît „godžiai ėsti (apie šunis)“ – visas bl. leksemas Frenkelis laiko artimomis ide. šakniai *lenk-, *lonk- „lenkti“. Krenta į akis Frenkelio pateiktų žodžių semant. ir stilistinė įvairovė [25]. Darosi suprantamos Macheko (Machek 262) dvejonės: lie., č. vandens lelijos pavad. gretinti su lie. lùknas ar la. lukns? Pelkių bei jas supančių brūzgynų ar jaunuolynų pavadinimuose dažnai išsiskiria semantinis požymis „šviesa“, „šviesus“ ir todėl reikia toliau plėtoto Briuknerio mintį, kad lie. lùknė, č. lekno kilę iš pelkės pavadinimo. Tiesa, Briukneris (Brückner 309) minėtus lie., č. žodžius gretina su le. łkač, lykać bei su lie. laukas, lo. lūcus „giria“, vok. Loh. Šie lie., lo., vok. žodžiai, kaip ir ol. loo, ang. lea neginčytinai kildinami iš ide. *leuk-/*louk- „šviesa, šviesus“[26]. Pastarosios ide. šaknies vediniu, mūsų nuomone, reikia laikyti ir lo. lignum „medis, malkos“ < *luk-no-m < ide. *luk-/*leuk- \"šviesa, apšviesti“ vėliau suskardėjo: *luc-no- > *lugno-/*ligno-. Pirminė *luk-no-m semantika būtų: „susijęs su jaunuolynu, atžalynu“. Nesunku pastebėti, kad su šia pelkės, pievos, atžalyno semantika gali būti susietas sl. *lъkno, pelkės augalo pavadinimas, kuris vokalizmu, priesaga ir gramat. gimine artimesnis lo. lignum nei lie. lùknė (-i̭ā- vedinys *lukni̭ā, su kuriuo sl. *lъkno apjungia antrinė bendresnio semantinio požymio „vandens lelija, pelkių augalas“ konkretizacija.
Šaltinis:: Трубачев 1968 (1971)a, 24–27

Antraštė:: lùknė
Straipsnelis:: Iš slavų refleksų bl.-sl. *lukna- „Seerose“ labiausiai žinomomis formomis laikoma: slovk. lekno „vandens lelija“, č. leknín „t.p.“, kurie iki šiol buvo laikomi tik lokaliniais [Трубачев, 1971, 27]. Pasirodo, ši leksema būdinga ir augalų pavadinimams a. luž. (łuknadź) bei ž. luž. (łokasina) kalbose [Schuster-Šewc, 403–], t. p. Polesij – локно „geltonasis kubilėlis“ (?) [Беилина, 424]. Baltų kalbų areale lie. lùknė „lūgnė“ ir la. lùkne priklauso gausiems kamieno luk- (lug-) „lenkti“ dariniams, sudarantiems dvi tarpusavyje susijusias apeliatyvų grupes – vandens augalų ir hidrografinių terminų, kurių kiekviena (žinoma, atskirų leksemų lygtyje) gali būti tiek antrinė kitos atžvilgiu, tiek ir nepriklausoma nuo jos [Urbutis, 1972, 208–]. Kadangi hidrografinis terminas lie. lùknė arba la. lukne neužfiksuotas, lieka manyti, kad hidronimams Luknà, Lùknė, Lùknià ir pan. artimiausias yra botanikos terminas. Iš dalies plg. A. Vanago pastabą dėl ež. Lùknė (Vanagas, 1970, 61).
Šaltinis:: Непокупный 1976, 34–35

Antraštė:: lùknė
Reikšmė:: lūgnė
Straipsnelis:: [208] Pritardamas įsigalėjusiam sl. *lъkno (s. č. lekno ‘vandens lelija, Nymphaea; lūgnė, Nuphar’, slovk. lekno ‘vandens lelija’, č. leknìn ‘t. p.’) gretinimui su lie. lùknė ‘lūgnė’, O. Trubačiovas toliau įsivaizduoja šiuos žodžius galint priklausyti ide. *leuk- ‘šviesti, šviesus’ šeimai ir ypač pabrėžia slavų žodžio formalų tapatumą su lo. lignum ‘nukirstas medis, malkos’ (remdamasis Otrembskio etimologija). Patikimiau pirmiausia atsižvelgti į gana akivaizdų lie. lùknė (ir sl. *lъkno) ryšį su lie. liùkti ‘žemyn linkti, lėpti’, lùknas, -a ‘kurio ragai eina [= nulinkę, lenkti] į šalis’, (at)lùkinti ‘mušant padaryti minkštą’, lukniúoti ‘liumpėti, būti klampiam’, la. lukne ‘kūdrų augalas storomis minkštomis šaknimis ir apskritais lapais’ (forma ir reikšme identiškas su lie. lùknė), lukt, ļukt ‘lėpti, glebti, linkti’ [ir kt.]; šios šeimos žodžiais įprasta laikyti ir vandenvardžius lie. Lùknas (ež.), [ir kt.]. Minėtų arčiausiai su lie. lùknė susijusių žodžių semantikoje aiškiai kyšo pagrindinė reikšmė ‘lenkti, linkti’ (toliau ir ‘klimpti’ bei ‘glebti, minkštam būti’), ir tai etimologijos ieškojimus jau verčia kreipti ne ide. *leuk- ‘šviesti, šviesus’ link. [2 išn.: Kad lie. lùknė, la. lukne tikrai neatskirtini nuo čia nurodytų kitų l(i)uk- žodžių, galima įsitikinti dar iš to, jog visiškai analogišką kontekstą turi ir lie. lū̃gnas ‘lūgnė; vandens lelija’, lū̃gnė, lùgnas, lùgmė, liū̃gnas [ir kt.], plg. liugė́ti ‘liumpsėti, liūliuoti’, lùgnas, -à [ir kt.] ‘lankstus’, lugùs, -ì ‘suglebęs, minkštas’, la. ludzis, -dze ‘susmukėlis, suglebėlis, kūtvėla’, lie. liū̃g(n)as ‘klanas, valka; purvynas, mulvė; liūnas, klampynė’ [ir kt.], Liū́gežeris [ir kt.]. Tarpinei zonai tarp dviejų grupių skirtini: liūgsoti ‘karoti, dryksoti, tįsoti’ ir liūksóti (liuksoti) ‘t. p.; būti išsiliejus, tvanksoti’, lùgšas, -à ‘kas nulinkusiomis, nudribusiomis ausimis, lėpausis’ ir lùkšas, -à ‘t. p.; žioplas, nevikrus; kurio ragai nusisukę į šonus, luknas’, lùkštas ‘puriena; lūgnė; vandens lelija’, Lū́kstas [ir kt.]. [209] labiausiai priimtina būtų mintis, kiek kitokia apimtimi kelta K. Būgos (RR I 369, 460), kad čia esama tos pačios šaknies (reikšme ‘lenkti, linkti’), tik vienur ji išplėsta dusliuoju, o kitur skardžiuoju gomuriniu determinatyvu. Paprastosios, determinatyvu neišplėstos šaknies gal būtų galima ieškoti žodžiuose liū́nas ‘linkstanti, linguojanti paviršiaus pluta prie pelkėjančių vandenų; klampynė, marmalynė’, liunė́ti ‘linguoti, linkti; dribsėti, liumpsėti’, la. lùns² ‘liūnas’ [ir kt.]. Nebesileidžiant į tolimesnę etimologiją, galima bendresnė pastaba, jog darybos santykiai tarp minėtų augalų pavadinimų ir atitinkamų vandenų pavadinimų bei hidronimų nebuvo visur tos pačios krypties. Čia galimi keli atvejai: 1) augalo pavadinimas padarytas iš augimo vietos (pelkės, vandens) pavadinimo; 2) vietos pavadinimas padarytas iš augalo pavadinimo; 3) augalo ir vietos pavadinimai darybiškai tiesiogiai nesusisieja, o yra savarankiškai susidarę iš to paties ar skirtingų (tik tos pačios šaknies) pamatinių žodžių, plg. lie. lė́pė ‘vandens lelija, lūgnė’ [ir kt.].
Šaltinis:: Urbutis 1972e, 208–209