Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: lypkė, ramus, samatuoti, dublys, marškiniai, austras, lūša, biržis, génžė, matoti, staba, dolkė, pavydus, statinis, klapyti, garmulyti, status, kūpėti, Veprys, jėras, kriaunos, ridėti, skelti, betspredė, palapinė, staltiesė, gungunis, našlys, delgė, ešerys, beršti, rėžti, jungis, raudė, altorius, drevinė, saikus, pirm, (iš)skrobti, storas, stibis, ašara, kėkšti, -ščia, ragės, nerštas, sijoti, geležuonys, priežida, briauna, gobėti, luzgėti, šeivakaulis, priesakis, arykštė, ropė, urdėti, obulas, sparnas, nugura, apmestrys, mėtas, užgermėti, ašva, pentis, apuokas, kruvinas, avynė, radynos, ergla, grinčia, daga, dumpliuoti, sravažolė, eidy, melsvas, kukštas, klynės, nėščias, palugnus, kernežis, tėtis, gristi, ruzgėti, kukorė, kvėpuoti, kaištas, boliškai, strėnos, gurukas, retėžis, graudumas, gižnus, neris, kalaišės, parinkti, drumžlės, bumbulis, karklas, jiekvienas, avinas, briauzgėti, kertė, griova, lysė, matrus, sora, lupyna, kertus, lydėti, gurgulys, drėbti, skonėti, maniškis, serdokas, kerslas, trušiai, blūdus.

Antraštė:

lýpkė

Reikšmė:

„liemenė“

Straipsnelis:

lýpkė „liemenė“, plg. vok. dial. līfke „t. p.“ (Alm 81). Tai vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Leibchen „t. p.“, kuris yra mažybinė vok. Leib „liemuo“ forma (Fr II 19; Grimm XII 591). Pavadinimas randamas XIX a. Mažosios Lietuvos spaudoje (K I 165; II 350; LC 1879, 21). Dabar vartojamas retai (Dov, Kv; LKŽ VIII 566). Pasitaiko jis ir latvių kalboje, plg. līvķis, lībķens „t. p.“ (Sehwers 72, 73, 232). Forma līvķe vartota kuršininkų (Voelkel 17; Pietsch 76, 78). [Grimm J., Grimm W., Deutsches WörterBuch 1949, 1–, München, 1984; Voelkel, Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung, Heidelberg, 1879; Pietsch, Fischerleben auf der Kurischen Nehrung, Berlin, 1892].

Šaltinis:

Sabaliauskaitė 1995, 106