Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: perkūnas, dūšia, daigslus.

Rezultatai

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Lie. perkū́nas ‘Blitzschlag, Donner’ (la. pērkons, trm. pērkūns ‘Donner’, pr. percunis [-kū-] ‘Donner’ V. 59.) neetimologizuotas, plg. Fraenkel, Wrtb. 575. Bl. leksemų ryšys su tą patį reiškiančiu sl. žodžiu *perunъ (s. r. Perunъ ‘Donnergott’, le. piorun ‘Donner’) yra akivaizdus. Nežinant kaip paaiškinti atsiradusį bl. leksemose -k- bei turint prieš akis keblumų dėl priesagos (bl. -ūnas dėsningai atitiktų sl. -ynъ; sl. lytyse regime priesagą -unъ < *-auno-s), imama ir suabejojama dėl bl. ir sl žodžių giminiškumo. Sl. *perunъ remiasi šaknimi *per-, plg. bžn. sl. perą, perati ‘fervie; lavare’, r. perupratь ‘mit dem Waschbläuel schlagen’. [ir kt. pvz.]. Lie. žodyje perkū́nas slypinti šaknis *perk-, nors ir giminiška sl. *per-, tačiau suprantama, nėra tokia pat kaip pastaroji. Bl. šaknis yra reduplikuotas heterogeninis darinys *per-k(er)-, kurio antrasis dėmuo (*ker- ‘suskaidyta’ *k-) – tai gr. šaknis κείρω, fut. κερῶ ‘schneide ab, schere’, fiksuojama ir lie. kalboje: kir̃sti, ker̃ta, kir̃to ‘(heftig) hauen, schlagen’. Lingua Posn. 8 (1960), 265 lie. leksemą kir̃sti išaiškinu atsiradus dėl heterogen. reduplikacijos: *ker-t(er)-; *ter- lygintina su lo. terō ‘reibe’, gr. τείρω ‘reibe, reibe auf’. Šaknimi *ker- (antrasis lie. perkū́nas < *per-k(er)- dėmuo) remiasi gr. kalbos žodis, reiškiantis ‘Blitzschlag’, t. y. κεραυνός [64]. Abu šaknies *per-ker- dėmenys gali keistis vietomis, plg. *ker-p(er)-, t. y. lie. kir̃pti, ker̃pa ‘mit der Schere schneiden, scheren’, lo. tonitrus, -ūs m. ‘Donnerschlag, Donner’ darybą, kurio pirmasis dėmuo yra tonō, -ēre ‘donnern’ (plg. s. i. tanayi-tnu- ‘tosend, donnernd’), o antrasis turbūt siejasi su gr. τρῡ́ω ‘reibe auf’, bžn. sl. tryją, tryti (-ū-) ‘reiben’.
Šaltinis:: Otrębski 1962, 64–65

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: percunis, (su -kū-) E. 59 ‘griausmas’: lie. perkūnas, la. trm. pȩ̄̀rkū(i)s, apie tai ME s. v. pȩ̄̀rkuôns bei Walde Vrgl. Wrtb. II 43.
Šaltinis:: Endzelīns DI, IV (2), 276

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Su E. Frenkelio žodyne pateikta lie. perkūnas etimologija dar plg. V. V. Ivanov, Aкадемия Наук СССР, Вопросы слав. языкознания 3 (1958) 101 t.
Šaltinis:: Rūķe-Draviņa 1959, 53

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Alb. perëndi f. ‘dievas’ yra labai ginčytinos kilmės žodis. Už lo. kilmę (imperantem, išplėstas -i) yra Boppas ir G. Meyeris, už ide. giminystę (s. sl. Perunъ, lie. perkū́nas, gr. κεραυνός ‘žaibas’, s. i. Parjánya- ir t. t.) – H. Pedersenas ir kiti mokslininkai po jo. H. Barić bei V. Pisani žodžio perëndi dalyje -di randa lo. Iovis, gr. Ζεύς ir t. t. atitikmenį. Iš tokios vartosenos kaip artë perëndia jote ‘veniat regnum tuum’ P. Budi (1621), Caesar Perëndī, Imperator Perëndi, turcice Sultan, Imperatrix Perëndesha F. Blanchus (1635), Perëndia e Turqisë ‘l’imperatore di Turchia’, G. Cezarë Perëndīn e Romesë ‘G. Cesare Imperator Romano’, katër Perëndija ‘quatro Monarchie’ P. Bogdani (1965) mus verčia grįžti prie lo. etimologijos. Tai paskutinis žodis įtrauktas į religijos žodyną. Iš pradžių abstraktus daiktavardis ‘viešpatavimas, valdymas’ išsirutuliojęs į reikšmę ‘dievas’.
Šaltinis:: Çabej 1965 a, 19–20 (41)

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Panagrinėsime ide. etimologinius ryšius sl. *perunъ ir baltų *perkū́nas (*perkū́nis), *perkṓnas (*perkṓnis). 1. Baltų *perkū́nas, *perkū́nis ‘griausmo dievas; griausmas’: lie. perkū́nas, la. pę̄̀rkûns, pę̄̀rkûnis (Endz.-Mühl., H. XXIV, p. 209), prūsų perkuna, perkune lacus, percunis ‘Donner’ (Ness. TLP. p. 125) ir ide. *perkū̆no-, *perkūnio- ‘ąžuolinis, miškingas, apaugęs mišku’: keltų (lotynizuota forma) Hercynia silva ‘(ąžuolų) miškas’; *fergunja- ‘kalnas, apaugęs mišku’ randamas gotų žodyje faírguni- (n.) (gen. faírgunjis, rodo germ. -ja kamieną) ‘kalnas, kalnai’, s. ang. (dūriniuose) firʒin-, firʒen- ‘kalnuotas’, v. šv. (vietovės pavadinimas) Færghin(s)gyl, s. v. a. (lotynizuota forma) Fergunna, Fergunnea (< *fergunjō- ?) „Рудные горы“. Priesaginė forma *perkū̆n(i̯)o- < ide. *perkʷu- ‘ąžuolas’; s. i. parkātī- (*perkʷn̥t-ī-) ‘священная смоковница’, pandž. pargāi ‘akmeninis ąžuolas’, afg. pərgáy (m.) ‘gilė’ (abi iš *parka-ká-), lo. quercus ‘ąžuolas’, germ. *ferxu-z ‘ąžuolas’: langob. fercha, s. v. a. fereh-eih, s. isl. fjǫrr ‘medis; vyras’. Nėra pagrindo abejoti seniai įsitvirtinusia prielaida, kad baltų *perkū́nas, *perkū́nis yra ide. perkū̆no-, *perkū̆ni̯o- ‘ąžuolinis; ąžuolų dievas’ refleksai. (p. 153–154). Sl. *pergyńi, ja – senas skolinys iš germanų. [154–158]. 2. Sl. *perunъ [atrodo skuboti bandymai slavų žodį sieti su alb. perëndí ‘dievas’; išn. 17 su lit.] < ide. *perūn- apsunkina vokalizmo neatitikimas, juo labiau, kad yra sl. *perynь, reguliariai atitinkantis kitų ide. kalbų formas. Sl. žodžio prototipu gali būti tik *perō̆u̯no-s arba *perəu̯no-s. [158] Giuntertas (Güntert, 1914, p. 215–216) atkreipė dėmesį į tai, kad sl. *perunъ (Giunterto rekonstrukcija – *peraunos) gali būti rimuotu žodžiu graikų κέραυνος (nuo Homero: ‘perkūno trenksmas; griausmas su žaibu; žaibas’). [158–159] Giunterto hipotezė tikriausiai teisinga. Sl. *perunъ ir gr. κέραυνος (substitutas *πέραυνος) pagrindu galima rekonstruoti ide. *perəu̯no-s. Baltai tiesioginio šio ide. darinio reflekso neturi, tačiau yra pagrindo tvirtinti, kad baltų *perṓna-s (iš ide. perō(u̯)no-s su pilnuoju „ilgojo diftongo“ laipsniu greta redukuoto *-əu̯- slavų ir graikų kalbose) ir *perauna-s (su -au- iš -əu-̯) buvimą rodo (greta *perkūnas) paralelinė forma *perkṓnas, *perkṓnis: la. pę̄̀kuôns, pę̄̀rkuonis (greta pę̄̀rkauns) ‘griausmas, griausmo dievas’ (Endz.-Mühl., H., XXIV, p. 209), lie. tarmių perkuonas (Daukantas, Darbai 35). Lie. *perkúonas egzistavimą taip pat rodo Gustino metraščio (XVIIa.) forma Перконосъ (žr. Тальковский 1916, II, 295). [159] Visai tikėtina, kad -k- šioje formoje atsirado vėliau pagal analogiją su baltų *perkūnas – greičiausiai junginyje *perkūnas perṓnas ‘ąžuolų (ąžuolinis) griausmo dievas’. Giunterto hipotezę palaikė ir išvystė G. Nagis, pabrėždamas sl. *perunъ ir baltų *perkū́nas/-ō-/-au- panašumą su het. *tarḫun-, laikydamas juos vienodų priesagų (ir tokiu būdu rimuotais) vediniais (Nagy G. Perkunas and Perunъ// Antiquitates Indogermanicae. Innsbruck, 1974. p. 113–131). Kaip ir kiti, G. Nagis bando įrodyti šaknų reikšmėmis ‘ąžuolas’ ir ‘kalnas (uola)’ identiškumą, rekonstruodamas vieną ide. šaknį *per(kʷ)u-. Mums atrodo logiškiau yra rekonstruoti dvi ide. šaknis: *perkʷ ‘ąžuolas’ ir *per(u)- ‘kalnas’, negu tuo pačiu metu daryti dvi prielaidas: postuluoti nereguliarų fonetinį atitikimą ir netrivialę semantinę raidą.
Šaltinis:: Николаев, Страхов 1985 (1987), 153–154, 158–160

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Lie. Perkū́nas (kam. *perk-ūn, kildinamas iš kam. *perk-un, kuris bendras germanų bei keltų kalboms. Lo. quercus ‘ąžuolas’ padarytas iš kam. *perkʷ-. Perkūno ir ąžuolo gretinimas yra pagrįstas (Perkūno ir ąžuolo kultas [101] žaibas, atseit, niekada ąžuolo netrenkia, plg. „Perkūno ąžuolas“ Kupiškio raj.). Lo. quercus, venet. Quarqueni, ilir. Κέρκυρα i.-e. *p > kʷ dėl *kʷ, kuriuo prasideda kitas skiemuo, įtakos.[102]
Šaltinis:: Иванов 1958, 101–102

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Lie. perkūnas, la. pērkuons, pr. percunis, le. piorun, r. perun etimologiškai sietinas su s. sl. pĭrati, perą ‘mušti, perti’. Kitose ide. k. grupėse žodžiai, žymintys sąvoką ‘perkūnas’, ‘griaustinis’, siejami su kitais žodžiais, bet ne tokiais, kurie žymėtų ‘mušti’, ‘perti’, pvz.: ‘debesis’, ‘triukšmas’ ir t.t.
Šaltinis:: Buck 1949, 58

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: [Chr. S. Stango (Stang, Chr. S. : Vergl. Gramm. d. Balt. Spr., 1966, 7) knygoje pateikti charakteringi bl. kalbų žodžiai fiksuojami ir kitose kalbų grupėse: ] Lie. perkū́nas ‘Donner’ (9) giminiškas pvz. got. faviguni ‘kalnas, kalva, kalnai’, plg. Feist, Got. et. Wb. 137 ff., nors šiuo atveju bl. ir germ. leksemos gana skiriasi savo reikšme.
Šaltinis:: Bammesberger 1968, 184

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: [Mitologiniame str. apie Perkūną užsimenama apie jo vardą]. Dievo Perkūno pavadinimų šaknis daugelyje ide. kalbų (kaip ir ąžuolo, ąžuolų miško ar kalno viršūnės pavadinimų) yra per-/perk (ar perg-), reiškianti ‘mušti, suduoti’. Lie. žodis perti ir sl. prati turi tą pačią reikšmę. S. i. Parj-anyaḥ ‘debesis’, ‘perkūnija’ yra išplėstas su -g- kaip ir lie. Perk-ūnas su -k-. Taip yra ir s. islandų Fio̧rg-yn.
Šaltinis:: Gimbutas 1973, 466

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Kaip įtikinamai parodo E. Hamp [Proceedings of the IXth International Congress of Anthropological Sciences held in Chicago, September 1973], ne tik akmuõ paskolintas baltų iš germanų, bet taip pat [...] baltų griaustinio dievo pavadinimas : Perkū́no akmuõ, t.y. pragręžtas akmens kirvis, kovos kirvis iš eponiminės archeologinės kultūros, etnografijoje žinomas kaip perkūno žaibas [thunder bolt]. Germanų etimonas yra, aš manau, s. isl. fjo̧rgyn ‘(poetiškai) žemė, kraštas, šalis’, vyr. g. dublikatas būtų Fjo̧rgynn (= Friggo tėvas), s. ang. fyrgen/fiergin ‘miškas, kalnas’, go. [457] faírguni ‘kalnas’ (iš ‘miško’: plg. Hamp 1967: 87–8 apie tokius kaip germ Berg ‘kalnas’, kaip ‘nenuvalytas’, taigi ‘miškas’), taip pat ir lotynų iš keltų Hercynia [...] ir lo. quercus. Atrodantis sunkumas motyvuoti reikšmės perkėlimą nuo ‘ąžuolo’ į ‘perkūną’ yra paviršutiniškas, [...]. [Priešinga Schröderio hipotezė atmetama].
Šaltinis:: Maher 1973, 457–458

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: [Anotuojami antrosios baltų-slavų konferencijos pranešimai]. Pažymėtinas J. Laučiūtės (Leningradas) pranešimas “Перунъ, Велесъ ir baltų-slavų problematika“. Pranešėja iškėlė fonetikos, ž. darybos, etimologijos ir semantikos skirtumus tarp slavų Перунъ ir baltų Perkū́no. Pastarasis vardas nesąs susijęs su veiksmažodžiu per̃ti (veiksmažodžio vedinys turėtų tvirtagalę priesagą -ū̃n-). Slavų Велесъ ir baltų vėlės panašumą pranešėja laiko atsitiktiniu. Pripažįstant šių porų bendrumą, esą tektų slaviškus atitikmenis laikyti baltiškais skoliniais.
Šaltinis:: Zinkevičius 1985a, 105

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: Jotvingių Pjarkuʃ sietina su lie. perkūnas, la. pȩ̄̀rkûns, pȩ̄̀rkuôns, pȩ̄̀rkauns. Nepriesaginis šio dievo pavadinimas baltų kalbose šiaip jau neužfiksuotas. Plg. trakų Περκος.
Šaltinis:: Zinkevičius 1985b, 77

Antraštė:: perkū́nas
Straipsnelis:: [Aptariami baltų mitologiniai terminai, susiformavę iš šaknies *vel- < *u̯el-.] Lie. Perkū́nas, la. Pērkons (Per(k)-ūn-) ‘the God of the Thunder’, taip pat lie.
Šaltinis:: Ivanov, Toporov 1973, 15, 23, 25–27

Antraštė:: Perkū́nas
Reikšmė:: griausmo dievas
Straipsnelis:: Sl. Perȗnъ šaltinis (< germanų kalbos) netinkamai gretinamas su lie. Perkū́nas, lo. quercus ir kt. [3 išnaša] Lie. Perkū́nas aš traktuoju kaip *perkuH-no-. Senasis daiktavardis *perkuH-s veikiausiai turėjo silpnąjį kamieną *perk(H)-, jei po to ėjo balsis, taigi virto *perku̯-V-; prieš laringalą ir Sieverso dėsnio veikiamoje pozicijoje po -rk- -u- vertė skiemenyje buvo neaiški. Italikų kalbose *ku̯erku̯- atsiranda visai taisyklingai. Vadinasi, *querqu-o-s ∼ querc-u-s. Bet perku(h)- davė kelt. *erku-. R. Perunъ iš tikrųjų įmanomai galėtų liudyti germ. ferg̸un- perdirbimą, tuo tarpu Peryn(ja) atspindėtų ferg̸ūn-, o s. sl. Prěgynji – ankstesnįjį ferg̸ūn-. Visa tai suponuoja Vernerio dėsnį, tiksliai derantį su lie. Perkū́nas. Baltų-slavų žodžių semantika nesunkiai išaiškintina taip: ‘ąžuolas’ → ‘Perkūnas’ → ‘griaustinis’, ‘audra’ ir ‘ąžuolas’ → ‘aukštas’ → ‘kalva’ ↔ ‘akmuo’.
Šaltinis:: Hamp 1995b, 277t.

Antraštė:: Perkū́nas
Straipsnelis:: [Aptariamos leksinės ‘vakarų šiaurės indoeuropiečių’ kalbų (keltų, italikų, germanų, baltų ir slavų) bendrybės]. *perkʷu- ‘Eiche’ su *perkʷūno- (˚u-h₃n-o-) ‘Wettergott’ (kelt., ital., germ., bl., sl.) čia nepriklauso. Tai yra veldinys, plg. jo galimą perdirbinį s. i. parjánya- (Regengott).
Šaltinis:: Oettinger 2004, 184

Antraštė:: Perkū́nas
Straipsnelis:: žr. namūnaitis
Šaltinis:: Olsen 2010b, 186