Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: stirta, rinka, elkas, gąstas, reda, boterainas, kaužėti.

Antraštė:

sti̇̀rta

Straipsnelis:

Kijeve, Sumščinos teritorijoje XVII a. pabaigoje – XVIII a. pirmojoje pusėje yra žinomi žodžio скирд vartojimo atvejai. Ukrainos teritorijoje ankstesniuose paminkluose paplitusi forma стирта. Tuo tarpu rusų kalbos paminkluose dar 1518 m. nurodyta скирдъ, o XVII–XVIII a. šaltiniuose registruojama tiktai скирд. Galima manyti, kad variantas скирд Kijeve, taip pat ir Sumščine XVII a. pabaigoje – XVIII a. I pusėje pasirodė dėl rusų kalbos įtakos, netgi tiksliau – petinių šnektų. Per ukrainiečius leksema стирта pateko į lenkų kalbą.

Šaltinis:

Непокупный 1976, 176

Antraštė:

sti̇̀rta

Reikšmė:

‘šieno kupeta’

Straipsnelis:

[Priminsiu tuos le. kalbos baltizmus (žr.: Лаучюте Ю. Словарь балт. в сл. яз. Л., 1982), kurie le. kalbos tekstuose vartojami rečiau:] sterta (p. 23) ‘tam tikra šieno kupeta’: lie. sti̇̀rta (Otrębski, Slavia Occidentalis XIX 475; Jablonskis K. Lie. žodžiai s. Lietuvos rašytinėje kalboje. K., 1941, 1547 styrta).

Šaltinis:

Safarewicz 1983, 351

Antraštė:

stìrta

Straipsnelis:

[Straipsnyje aptariami dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai]. Br. сцíрта (сцірта́), сцíрда (сцірда́ ), скíрта (cкіpтá), скíрда (скірда́) ‘javų, šiaudų ar šieno kūgis (sukrautas paprastai lauke, dažniau keturkampis), stirta’ žinomas, galima sakyti, visoje Baltarusijoje, žr. A 288 nr.; plg. сцíрта ‘kūgis pėdų’ MC 158, ГВ 75, ‘stirta malkų (ppr. palei sieną)’ C 178 t., MC 51; literatūrinėje kalboje dažniausias сцíрта, БРС 906 duotas reikšmėmis: ‘kūgis, kaugė, žagas; krūva, šūsnis; rietuvė, eilėmis sukrauti daiktai (prekės)’ (visomis jomis įmanomas ir lie. stìrta); visai reti variantai шкíрта ir шкідра́ AK 881; iš darinių minėtinas сціртава́ць ‘krauti stirtas’ БРС 906, РБС 626. Sen. dokumentuose стирта (kiek vėliau dar стырта) (retesnis le. styrta), žr. Jablonskis LŽ 214–216, 19, 78, 85, 91, 150, (324). Kitų artimesniųjų slavų tas žodis (‘kūgio, stirtos’ reikšme) irgi gerai pažįstamas, įėjęs ir į jų literatūrines kalbas: r. скирд, скирда́ (trm. ir ски́рда); ukr. скирта́ (сти́рта) bei jų vediniai; le. sterta (žr. Otrembskis GJL I 70) su trm. styrta, cyrta, scerta. Iš lie. stìrta (plg. ir la. stir̃ta). Nepaisant palyginti didelio išplitimo, šis skolinys galėtų būti nebent tik kokiu šimtmečiu senesnis, negu tai matyti iš rašytinių šaltinių – taip bent atrodo iš jo ḱ, pakeitusio lie. t́, nes pastarasis tuo metu baltarusių kalboje jau nebebus galėjęs virsti į ć; tad tik variantai su ć (сцíрта ir pan.) gal galėtų būti kiek senesni, nors dėl labiau ribotos geografijos veikiau juos reikėtų laikyti naujesniais: jie arba bus susidarę tose vietose, kur baltarusiško „dzūkavimo“ proceso šiek tiek ilgiau užtrukta, arba tiesiog vėliau paimti iš mūsiškių dzūkų. Žr. Preobraženskis ЭСРЯ II 298 t., Būga RR II 312, 597 t., Fasmeris REW II 638 (čia užsiminta, ir kad šis baltizmas iš rusų dar patekęs ir į vieną kitą suomių-ugrų kalbą).

Šaltinis:

Urbutis 1969b, 153

Antraštė:

stìrta

Straipsnelis:

[Recenzuojamas V. Kiparskio rusų istorinės gramatikos trečias tomas, kuriame aptariami ir literatūrinėje rusų kalboje vartojami baltizmai]. R. ски́рд(а́) (nuo 1581 m.), br. стырта < lie. stìrta.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1977, 384