Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: svelnus, aukoti, lepukas, paniurti, pavarpis, bedievis.

Antraštė:

svelnùs

Straipsnelis:

žr. svelus

Šaltinis:

Темчин 1994, 51

Antraštė:

švelnùs

Straipsnelis:

žr. svelus

Šaltinis:

Темчин 1994, 51

Antraštė:

švelna

Straipsnelis:

Neįtikimos ar klaidingos K. Liukkoneno siūlomos suomių kalbos baltizmų etimologijos: […] suo. hellä < švelna. Kodėl šis švelna negalėjo būti atspindėtas tiesiog Baltijos finų *welnä > suo. vellä? Pateikiami pavyzdžiai su bl. *st- → Baltijos finų *s- nėra paralelė, nes ryšys tarp priebalsių dviejose žodžio pradžios grupėse šw- ir st- yra skirtingas. Tai ad hoc tipo aiškinimas […].

Šaltinis:

Nilsson 2001, 183

Antraštė:

švelnùs

Reikšmė:

weich, zart

Straipsnelis:

Kamieno n išlaikė lie. švelnùs ‘weich, zart’, jei jis turėjo pirminę reikšmę ‘vilninis, vilnos švelnumo’ ir rėmėsi bl. *švelnā ‘avies vilna’, plg. kalnùs ‘hügelig’ išvestą iš kálnas ‘Hügel’. [Lie. švelnùs šiaip jau neturi aiškios etimologijos, plg. Fraenkel 1041.] Žodžio pradžios šv- veikiausiai yra ide. *pk̑u-/pk̑u̯ (žodžio *pek̑u nykstamojo laipsnio forma dūrinių pirmajame sande) refleksas. Vis dėlto lie. vìlna, kaip ir s.-kr. vȕna, s. i. ū́rna-, go. wulla, het. ḫulana- [ir kt.], ide. pirminis pamatas yra tik *h₂u̯l̥h₁neh₂. Dėl vokalizmo pastovumo gretutinė forma *h₂u̯elh₁neh₂ negalima. Tačiau švelnùs, o ne **švilnus egzistavimas leidžia numanyti tokią formą buvus. Deverbaliniai dariniai su -no- kartais turi dvejopą šaknies pavidalą [tai aiškintina ne e infiksu, o veikiau ankstyvu, iki abliauto, atsiradimo laiku ir daiktavardėjimo nulemtu baritoniniu kirčiavimu], plg. *h₁edno-: *h₁dno- – s. i. ánna- n. ‘valgis, maistas’ ir gr. ὕδνον; *g̑erh₂no-: *g̑r̥h₂no- – s. v. a. kërno ir lo. grānum [ir kt.]; *terno-: *tr̥no- – gr. τέρνακα [...] H. ir s. i. tŕ̥ṇa-.

Šaltinis:

Lanszweert 1996–1997, 34