Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: svogūnas, posmiltė, ašutas.

Antraštė:

svogū̃nas

Reikšmė:

Zwiebel

Straipsnelis:

Kas dažniau susiduria su etimologijos dalykais, jau seniai bus spėjęs įsitikinti, kokį neįkainojamą vadovą šios srities darbininkams yra palikęs Ernstas Frenkelis. Jo žodynas – tai visos ankstesnės informacijos apie lietuvių kalbos žodžių kilmę išsamus sąvadas ir apibendrinimas, kur ne vieną likusią spragą autorius yra užpildęs dar ir savo paties aiškinimais. Iki šiol kokių nors svarbių praleidimų, rodos, labai nedaug tėra iškilę. Iš tokių gal ryškiausias būtų dėl lie. svogū̃nas – vėliau pasirodė, kad tai nėra žodis „be etimologijos“, kaip konstatuota žodyne, nes jau seniai O. Šraderis buvo užsiminęs jį esant skolinį iš tiurkų kalbų (A. Sabaliauskas, MA Darbai 1958, II (5), 174; S. Wikander, Die Sprache 1972, XVIII, 195 – pastarojoje vietoje ne tik plėtojama toliau Šraderio mintis, bet dar, tegu ir nedrąsiai, keliamas klausimas, ar tiurkai savo ruožtu nebūsią tą žodį gavę iš armėnų).

Šaltinis:

Urbutis 1995a, 65

Antraštė:

svogū̃nas

Straipsnelis:

Vartojamas literatūrinėje kalboje ir dalyje tarmių. Iš visų ide. kalbų šis žodis randamas tik lietuvių k. Tai veikiausiai yra skolinys iš kurios nors tiurkų-totorių kalbos. Lietuviai jį gavo, matyt, tiesioginiu keliu, o ne per kokius tarpininkus (pvz., iš Lietuvoje apsigyvenusių totorių ir karaimų). Lie. svogū̃nas savo fonetika gerokai skiriasi nuo tiurkų-totorių pavadinimų: turkų soǧan, totorių суган, azerų софан, čuv. сухан, baškirų hуфан, tuv. согуна, uigurų soγun, karaimų sogán. -v- lietuvių žodyje gali būti įterptas.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1958d, 174

Antraštė:

svogū̃nas

Straipsnelis:

Autorius išanalizuoja svogūno pavadinimus lie. kalbos tarmėse ir nusprendžia, kad lie. svogū̃nas < karaimų sogán (žr. A. Sabaliauskas. Dėl baltų kalbų svogūno pavadinimų kilmės. – „Lietuvos TSR MA Darbai“, Serija A, 1, 1958, 171–177).

Šaltinis:

Топоров 1963d, 252

Antraštė:

svogū̃nas

Straipsnelis:

E. Frenkelis (Lit. etym. Wb., S. 855, S. 956) apie lie. svogū̃nas ‘Zwiebel’ rašo ‘Ohne Etymologie’, nors jau senokai O. Šraderis (O. Schrader) savo papildymuose Heno straipsniui (Hehn, ‘Kulturpflanzen und Haustiere’ 8te Aufl., p. 208) pateikia teisingą lie. žodžio aiškinimą (pakartotą Schrader-Nehrings Reallexikon II 711): čia turima reikalo su bendraturkišku žodžiu soǧan ‘svogūnas’. Ko gero minėtoji leksema ne tik bendratiurk., bet ir bendrabaltiška, kadangi Ramštetas (Ramstedt) teisingai cituoja kalmukų soγ ‘toks didelis augalas … kažkokios daržovės’, kurią gretina su manchų sogi ‘daržovės, vaisiai’ arba soγo ‘valgomojo augalo pavadinimas’. Tiurk. kalbų žodis, reiškiantis daržovės pavadinimą, lauktinas lie. kalboje, nes tiurkų kalbaa šnekantys karaimai gyveno Vilniuje, Trakuose. Trakų karaimai auginę puikias daržoves (ypač garsūs buvę karaimų agurkai). Arm. sochn, lit. kalbos soch ‘svogūnas’ veikiausiai neatskirtinas nuo tiurk. kalbų leksemos ‘svogūnas’ šeimos, nors minėtas žodis fiksuojamas jau Biblijos vertimuose į arm. kalbą. Šitoks senas žodis kažin ar galįs būti skolinys iš tiurk., todėl prisimenama, nors kol kas svyruojama Sophus Bugges (KZ XXXIX 442 ff.) prielaida, jog skolintasi iš arm. kalbos į tiurk.

Šaltinis:

Wikander 1972, 195