Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: svynas, daiga.

Antraštė:

svýnas

Straipsnelis:

Žem. dounininkų (Akmenė, Laižuva, Mažeikiai, Tvikšliai, Tryškiai; žr. LKŽ XIV 363) pažįstamas (suminėtas ir A. Juškos žodyno rankraštyje) lie. svýnas 'kur kiaulės purve murkdosi, guli, kiaulės kinis' lingvistams beveik nežinomas, o ir šio žodžio etimologijos nepasiūlyta. Įdomu iškelti, kad lie. svýnas visiškai atitinka germ. kalbų žodį 'kiaulė' (skiriasi tik lie. ir germ. žodžių giminė), plg. go. swein, s. isl. svín, s. ang. swín (ang. swine) s. fryz., s. v. a. swīn (vok. Schwein) < germ. *swīnam. Kai leksema kiaũlė imta vartoti reikšme 'naminis gyvulys žmogaus laikomas mėsai, odai, šeriams', tada lyties svýnas pirminė reikšmė 'kiaulė' pakitusi į 'kiaulių kinis'; dėl tokio semantikos pokyčio plg. lie. irštvà 'lokio guolis, urvas', kuris veikiausiai pamatuotas ide. *h₂r̥tk̑o 'lokys'²⁰[²⁰ ūnas S. Ide. *h₂r̥tk̑o- 'lokys' bl. kalbose – ruošiama spaudai]. Rodos galima teigti, jog lie. svýnas 'kiaulių kinis' (< 'kiaulė') ir germ. *swīnam etimologiškai visiškai atitinka viens kitą bei lie. svýnas, nors jo reikšmė šiek tiek pakitusi, yra trm. ide. kiaulės pavadinimo *su̯īno-, slypinčio germ. *swīnam, s. sl. svinija, le. świnia etc., tęsinys. Kad trm. ide. kiaulės pavadinimas išliko lie. kalboje, tai ir pr. swintian 'kiaulė' (< *swinitan, anot V. Smočynskio, -it- esanti deminutyv. priesaga) veikiau remiasi bl. *svīn(a)- 'kiaulė' (= lie. svýnas) [19] ir ši vak. bl. leksema ne germanizmas (iš v. v. ž. swîn 'kiaulė' – taip V. Smočynskis in: Balto–slav. issled. 1987. M., 1989, p. 99) ir ne slavizmas (iš kašub. svinčą 'kiaulė' – taip Lewin J. P. The Slavic Element in the Old Pr. Elb. Vocab. …, 1974, p. 106).

Šaltinis:

Karaliūnas 1992a, 19–20

Antraštė:

svýnas

Reikšmė:

kiaulių migis (trm.)

Straipsnelis:

Lie. trm. svýnas (šiaurinės dounininkų ir požemaitės aukštaičių trm.) tiksliai sutampa su germ. kalbos kiaulės pavadinimu: go. swein, s. isl. svín, s. ang. swín, s. frizų, s. saksų swīn, s. v. a. swīn (vok. Schwein) < germ. *swīnam. Ir bl., ir germ. žodis turi ilgąjį šaknies balsį – baltų, be to, akūtinį – ir o kamieną. Skiriasi jie gimine – bl. žodis yra masculinum, germ. žodis – neutrum, ir kiek reikšme (‘kiaulių migis’: ‘kiaulė’). Ar nebus tik lie. kalbos žodžiu svýnas užkonservavusi senąjį, dialektinio kiaulės pavadinimą ide. *su-īno? Reikšmės poslinkis (‘kiaulė’ > ‘kiaulės migis’) būtų visai suprantamas, žinant, kad lie. kalboje tam įsivyravo naujadaras kiaũlė, pradžioje, matyt, žymėjęs duolą, beragį gyvulį apskritai. svýnas atvejis sutinka su ta bendrąja leksinių-semantinių kitimų tendencija, kai senosios leksemos reikšmę perima to paties semantinio lauko naujadaras, o senoji leksema, kad išliktų, pakeičia savo reikšmę. Reikšmės poslinkis ir bus sudaręs sąlygas svýnas išlikti mažame lietuvių kalbos plotelyje. Kadangi rytų bl. niekatroji giminė daugiausia buvo pakeista vyr. gimine, vietoj bl. *svīna(n) ‘kiaulė’ neutr. (= germ. *svīnam dabar reguliariai turime svýnas m. Dėl senojo dialektinio ide. kiaulės pavadinimo, būdingo germ. ir sl. kalboms, dar plg. s. sl. svinija, s.-kr. svínja (pl. svînje), č. sviň, le. świnia, r. свинья́ ir kt., kurie tikriausiai yra senojo mot. g. daiktavardžio *svīnī ‘kiaulė’ perdirbiniai.⁹ [⁹ Фасмер М., ЭСРЯ III 579]. Šios bl., germ. ir sl. kalbų izoleksos ekskliuzyvinis pobūdis ypač išryškėja turint galvoje, kad kiaulės pavadinimas minimose kalbose atsirado substantyvuojant būdvardį *su-īno- (lo. suīnus ‘kiaulių, kiauliškas’, s. sl. svinъ ‘t. p.’, la. svīns ‘purvinas, suterštas’), [129] su formantu *-īno-, pasidarytą iš ide. kiaulės pavadinimo *sū-/*su- (av. huš, gr. ὗς, lo. sūs, s. v. a. sū, toch. B suwo < *sū-o)¹⁰ [¹⁰ J. Pokorny IEW 1038; E. Fraenkel LEW 255.] Ide. *sū ‘kiaulė’ turi la. trm. suvēns ‘paršas’ (daugelyje tarmių -uv- > -iv-¹¹ [¹¹J. Endzelīns LVG 50.1pp.]), ją gali slėpti pr. seweynis ‘kiaulidė’¹⁶ [¹⁶ W. Smoczyńskis pr. sew- laiko pasiskolintu iš vok. tarmių (žr. Смочиньский В Эльбингский словарь…,– БСИ 1987, М., 1989, 39²⁸)]. Pr. swintian ‘ė’ savyje turi *svīn(a) (=lie. svýnas).

Šaltinis:

Karaliūnas 1994, 128–129