Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: ąžuolas, čiūka, česnakas, žibė.

Antraštė:

ąžúolas

Straipsnelis:

Pr. ansonis (anzōnis) E 590 ‘ąžuolas’ : lie. ąžúolas ir galbūt (taip Zubatý BB XVIII, 259) pirmykštis sl. *ǫzlъ ‘mazgas’; šiuo atveju baltų *anžōlas < *anžlōlas bei pr. -nis yra iš -las pertvarkyta?

Šaltinis:

Endzelīns DI IV(2), 176

Antraštė:

ą́žuolas

Reikšmė:

Eiche

Straipsnelis:

E. Fraenkelio žodyne s.v. ąžuolas pateiktą Zubatý etimologiją lengva širdimi galime atmesti: turėdami prieš akis variantą áižuols, gr. οἰγίλωψ ‘eine Eichenart’ galime laikyti giminišku žodžiu. Manykime, kad priešais esančiame skiemenyje vyko ō metatezė (i-ō > ō > i), o žodžio gale perdirbimas, tada áižuols < *aig̑ōl-os. Aišku, su gr. αἰγίλωψ siejasi vok. Eiche (galų gale Pokorny IEW 13). Man rodos, kad Eichel turi pirmykštį l (ne vedinys iš Eiche) ir yra trumpinimas iš galimo *Eichel-muß arba *Eichel-ecker, t. y. *Eichel vaisius=des Eichenbaumes. Vadinasi, Eichel yra pilnesnė medžio pavadinimo forma. Toliau norėčiau čia įtraukti dar lo. aesculus ‘Begreiche’; apie tai galvojo jau Niedermann IF, XXVI, 49 (apie aužuolas). Žodis painus, gal galėtume spėti vykus g/sk kaitą: iš pralot. *aig̑ol-os > aiskolos. Šiaip jau visi žodžiai čia darybiškai neaiškūs.

Šaltinis:

Machek 1961, 346

Antraštė:

ą́žuolas

Straipsnelis:

Tai galėtų versti galvoti apie vieną neseną ir nevisišką baltų tautų „indoeuropeizaciją“. Šiaip ar taip vieną panašią abejonę randame ąžuolo pavadinime, kuris skamba ą́žuolas, áižuolas, áužuolas, áržuolas. Kitų baltų kalbų – [142] la. uôzols, pr. ausonis – rodytų, kad senesnis ąžuolas, kurio a- kilo iš an-. Bet Zubatý lyginimas, kuriuo remiasi Fraenkelis (p. 28), su sl. *azlŭ ‘mazgas’ (taip ąžuolas būtų ‘mazguotas medis’) yra vaikiškas. Geriau būtų gerokai senesniu laikyti áižuolas (priesaga -ōlo) ir jį sieti su *aigⁱ̯- germanų *aik- (vok. Eiche, ang. oak ir t. t.), galbūt ir su gr. αἰγίλωψ bei lo. aesculus. Tik pastebėsime, kad a- paprastai gali rodyti ā- ir kad ā- lietuvių kalboje dažnai atsiranda vietoj senesnio ai-.

Šaltinis:

Pisani 1957, 142–143

Antraštė:

ą́žuolas

Straipsnelis:

‘Ąžuolas’ baltų kalbose turi savitą pavadinimą, kuriam nėra patikimų ide. atitikmenų. Lie. ą́žuolas ir la. uôzuõls iš rytų baltų *anžōlas. Bet pr. ansonis (anzōnis?) [218] rodo vakarų baltų variantą *anžōnis (skiriasi žodžio galas). Keliama hipotezė, kad lie. ir la. žodžiai yra susiję su sl. *(v)ǫzlъ, le. węzel; jeigu taip, tai lie. ir la. žodžio *anžōlas pirminis pavidalas turėtų būti atstatomas į *anžlōlas.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 218–219

Antraštė:

ą́žuolas

Straipsnelis:

Pr. ansonis ‘ąžuolas’ laikomas tik baltams būdinga leksema (žr. Stang, Vrgl. Gr. 1966, 7). Nors nė viena ryt. baltų forma tiksliai neatitinka pr. ansonis, plg.: lie. ą́žuolas, áižuolas, áužuolas, áržuolas, anžuolas, álžuolas, la. uôzuõls (dėl garsų žr. Fraenkel ZfslPh 1953–1954, XXII, 112). Pr. n: ryt. bl. l santykis – sena heteroklizė (Fraenkel LEW, 28; Eckert ZfSl 1963, VIII, 887), nors ankstesnė nuomonė, – kad ansonis iš *ansolis (Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910, 301). Remdamasis Zubatý etimologija, (dėl sl. *ǫzьlъ ‘ryšulys’ žr. Zubatý BB 1892, XVIII, 259), Endzelynas rekonstruoja prūsiško žodžio pirminį šaltinį: *anžlōlas > *anžōlas (Endzelīns Senprūšu valoda, 1943, 142). Kitų etimologijų ieškojimas yra ginčytinas.

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 93

Antraštė:

ą́žuolas

Reikšmė:

oak

Straipsnelis:

Lie. ą́žuolas ‘oak’, pr. ansonis buvo paskolinti iš protosl. į protobl. (r. uzel) (jei iš *vǫzlъ– tai balsio kaita matyti žodyje vęzati ‘to tie’ = ‘rišti’).

Šaltinis:

Robinson 1983, 251