Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: šabálda, kaištuvė, kankorėžis, auščiuoti, ganyti(s), kankurėžis, ešoklė, išarža, grodšalas, kleida, kleidė, išlieti, bobãpalaikė, ašvokšlis, kekšė, gudažolė, gárbanos.

Antraštė:

šabálda

Straipsnelis:

Toporovas teigia, jog lie. šabálda ‘gremėzdas; kas daužosi, trankosi, padauža’, šabaldóti ‘neaiškiai kalbėti’, šebaldė̃lė ‘niektauškys, plepys’, šẽbeldoti ‘erzinti, kabinėtis’, r. шабалда ‘niektauškys, plepys, melagis, bastūnas’, шебалда ‘dykūnas’, шаболдать ‘valkiotis’ ir kt. pamatas veikiausiai yra priešdėlio vedinys: *ša- (*še-) + *bald-, o lie. šavalkinė́ti ‘valkiotis, slampinėti’ (nors tai yra aiškus vedinys iš šaválka ‘valkata, apsileidėlis’) tiesiogiai yra laikomas priešdėlio vediniu. Toks aiškinimas yra nepakankamas. Kita vertus, atrodytų, jog žodžiai šabálda, šabaldóti, semantiškai buvo veikiami kitų panašių onomatopėjinės kilmės žodžių grupių, plg. švabálda, švebélda ‘kas švebeldžiuoja, šveplys, niektauška, plepys’, švabaldúoti, švebeldúoti ‘švepluoti, neaiškiai kalbėti’ (ir kt. pvz.); tabálda ‘vėjavaikis, plepys’, tabal̃dintis ‘valkiotis, bastytis’ (ir kt. pvz.); kabálda ‘šlubis, netikėlis’, kebélda ‘griozdas’, kabaldúoti ‘sunkiai eiti, krypuoti’ (ir kt. pvz.). Lie. šaválka ‘valkata, apsileidėlis’ ir jo variantai šašválka, šešvélka taip pat gali būti susiję su aptartais onomatopėjiniais žodžiais, nors dėmesys atkreiptinas ir į kai kurias baltarusybes kaip šavõlas ‘niekam tikęs žmogus’, švalna ‘kas tauzija, kalba niekus’, švãlas ‘t. p.’, švõlas ‘nerimtas, niekam tikęs žmogus’ (ir kt. pvz.), plg. br. шавель, шваль ‘netikę daiktai, atmatos; nenaudėlis, niekam tikęs žmogus’.

Šaltinis:

Kabašinskaitė 2001, 145