Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
Dėl kažkokio nesusipratimo žodžio balà straipsnyje [recenzuojamas veikalas apie baltų geogr. terminologiją] prirašytas nesamas prūsų balas.
Šaltinis:
Urbutis 1979b, 69
Antraštė:
balà (4)
Reikšmė:
plukė (Anemone)
Straipsnelis:
Lie. balà (2 ir 4 kirč.) ‘pelkė‘ ir balà (4) ‘plukė (Anemone)’ negalima laikyti vienu žodžiu ir įsivaizduoti, kad žolės reikšmė čia atsiradusi iš jos augimo vietos reikšmės (p. 125). Tam prieštarauja žodžių geografija: augalo pavadinimas visų pirma išplitęs žemaičių tarmėse, kur, kaip sakyta, balai pavadinti vartojama pélkė, ne balà. Plukė taip pavadinta dėl baltų žiedų, dar plg. siauriau pažįstamus jos pavadinimus baltžiẽdė, bal̃tžiedis, o ne dėl augimo balose (beje, ji ne balų, o miškų ir krūmų augalas). Kad balà ‘plukė’ susidarė atskirai, nors ir iš to paties bãlas, -a, kaip ir balà ‘pelkė’, dar rodo paralelinis bãlas ‘plukė’ – jau ne moteriškosios, o vyriškosios būdvardžio formos substantyvatas.
Šaltinis:
Urbutis 1979b, 73
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
pr. Balyngen (ežeras) ir Balowe G. 15, rodos, esą giminiški su lie. balà ‘purvs’.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 186
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
[Žodžio pradžios germ. p bei pastarosios fonemos šaltinis ide. b pasitaiko labai retai. Vis tiek s.i., gr., arm., lo., germ. kalbų pasiūlytų įrodymų pakanka, kad galėtume postuluoti žodžio pradžios ide. b:] ⁵[⁵ Plg. Pokorny IEW 91–103; Krahe-Meidas (Krahe-Meid, Germ. Sprachwissenschaft I, II 92) pateikia gerą dar Uhlenbecko pasiūlytą gretinimą: lie. balà, s. baž. sl. blato ‘pelkė, Sumpf’, s. ang. pōl, ol. poel, s. v. a. pfuol ‘bala, pelkė, Pfuhl’.
Šaltinis:
Lanszweert 1985, 226
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
‘pelkė, bala’ aiškinamos ir priešinga spalva, pvz., lie. bãlas, báltas ‘weiß’ – balà ‘Sumpf’, sl. bělъ ‘baltas’ – r. bolóto ‘pelkė’ ir t. t. (Walde Pokorny II, 175 t., Pokorny IEW 118 t. bhel-); […] Idėja, kad pelkės pavadinimams vartojami spalvų pavadinimai, kilusi iš W. Schulze (SBPrAk. 1910, 788 = Kl. Schriften 112), dėl kurios Walde Pokorny II, 66 rašoma: „Galutinai pagrįstas Schulze požiūris man neatrodo“.
Šaltinis:
Merlingen 1978, 66
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
[Iš visų rumuniškų žodžių, su didesne ar mažesne tikimybe priskiriamų rumunų kalbos dakiškam substratui, mes pasirinkome žodžius, turinčių paralelių slavų (kartais ir baltų, suprantama, ir kitose indoeuropiečių, pirmiausia – albanų) kalbose. Daliai šių žodžių kai kurie tyrinėtojai priskyrė s. slavų (s. bulgarų) įtaką rumunų kalbai, nors iš pat pradžių jie pripažino esant fonetinių (iš dalies ir semantinių) tokios interpretacijos sunkumų.] Rum. balta = alb. balta = prasl. *bolto = lie. báltas, bálta. Nurodyti žodžiai, turintys ide. šaknį *bhel- / *bhelə- ‘švytintis, šviečiantis, baltas’ (Pokorny 118–120), aiškinami kaip būdvardžiai (prasl. neutrum), turintys priesagą -t- (Sławski I 37), yra padaryti iš daiktavardžio, kurio lie. kalboje išliko forma balà, – taigi lie. báltas (vyr. g.), bálta (mot. [!] ir bevardė g.). Reikšmės ‘baltas’ konkretėjimas į ‘bala, ežeras’ remiasi tuo, kad ežero paviršius, – ypač prieš saulę, – atrodo šviečiantis, baltas. Šio žodžio buvimą s. Balkanų kalbose (trakų-dakų, ilirų) greta su baltų ir slavų kalbomis patvirtina šie duomenys: trakų toponimas Di-baltum, Δε-βελτός ‘dvi balos’ (pelkėtame Burgo ežero rajone – Dečev, Die thrach. Spr. 122–123); dalmatų balta (XIV a.) šiaurės it. palta ir kt. (žr. Berneker SEW I 70, Фасмер ЭСРЯ I 190, БЕР I 54–55, Fraenkel LEW, 30, 32; DA I, I 463–464; Георгиев, Вопросы на бълг. ет., 37; Poghirc 328; Russu 136–137; Cioranescu No 652). Tokiu būdu visai tikėtina, kad šis žodis išliko ir rum. báltă ‘bala, klanas; ežeras, tvenkinys’, dial. baltă, båtę, alb. baltë (o taip pat ir Bizantijos gr. βάλτα). Tačiau ryškus fonetinis artumas pietų slavų formai prieš sklandžiųjų pasikeitimą (*balto > balto > s. sl. БЛАТО) paskatino kai kuriuos tyrinėtojus įtraukti šį žodį į s. sl. (s. bulg.) skolinių skaičių rum. ir alb. kalbose (žr., pvz., Rosetti 342–343, 613–615), nors tokių žodžių, be sklandžiųjų pasikeitimo, rumunų kalboje visai mažai (išskyrus tik gard, daltă scovarda [291], kurių slaviška etimologija patikima). Vis dėlto, be to, kas jau pasakyta, už žodžio autochtoniškumą kalba, be abejonės, ir vedinių gausumas: băltică; băltikă, băltucă, băltoača, băltis; băltos, băltăreţ ir kt. (Russu 136–137, DA I, I 463 t.). Kaip statistiniais tyrimais nustatė prof. D. Makria, būtent autochtoniniai rumunų kalbos elementai pasižymi dideliu produktyvumu.
Šaltinis:
Михаила 1974, 291–292
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
Vok. Pfuhl ‘klanas, bala’ nesietinas su lie. balà, r. болото ir t. t., nes pastarieji etimologiškai negali būti skiriami nuo baltą spalvą žyminčių adj. lie. báltas, r. белый; čia dar priklauso ir albanų balos pavadinimas bal'të.
Šaltinis:
Urbutis 1964, 263
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
Pr. *bald- atstatoma, remiantis vietovardžiais: Baldayn, Baldeyn, Boldeyn, Baldekaym, Baldingis. Siejama su lie. balà, la. bala.
Šaltinis:
Топоров ПЯ A–D, 185
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
Pr. *bal- atstatoma, remiantis vietovardžiais: Balowe, Balyngen, Balionynen, Balositen. Siejama su lie. balà, la. bala (žr. Fraenkel LEW, 30), toliau – sl. *bolto (: боло́то ir kt.).
Šaltinis:
Топоров ПЯ A–D, 184
Antraštė:
balà
Reikšmė:
Sumpf, Morast, Pfuhl
Straipsnelis:
Vandenvardžių su bal- etimonas yra bl. *bal-, matomas lie. subst. balà ‘Sumpf, Morast, Pfuhl’ resp. adj. bãlas, -à = báltas, -à ‘weiß, albus’ (LEW 30–32; ŽD 34).
Šaltinis:
Schall 1966, 17
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
žr. ančiabalis
Šaltinis:
Топоров 1973, 36–37
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
[Aptariami baltizmai čekų kalboje.] Su lie. balà genetiškai yra susijusi ček. balviště ‘лужа’, ukr. бáлище ‘стэпавы яр, вузкая далiна’.
Šaltinis:
Лучыц-Федарэц 2003, 298
Antraštė:
balà
Straipsnelis:
[Aptariamos lingvistinės kalkės pr. ir jotv. toponimuose]. Jotv. bala = balà f. ‘bog, morass, swamp, marsh’ paliudyti mišriame jotv.-le. darinyje Vindebłoto ‘wind marsh’, jotv. toponimuose.
Šaltinis:
Witczak 2004b, 311–312

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas