Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kėvė, kandė, slapta, gavėnas, mandera, kulšis, kemzras, aprėpti, gleima, trišėti, cypulė, kapinės, bobelpalaikė, urškis, treškėti, švogžti.

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

blogas arklys

Straipsnelis:

[A. Vanagas, recenzuodamas knygą „Baltų ir slavų kalbų ryšiai“, polemizuoja dėl kai kurių A. Sabaliausko pateikiamų naminių gyvulių pavadinimų etimologijų.] Galima abejoti lie. kėvė ‘blogas arklys’ baltiška kilme, ypač turint galvoje pakankamai pagrįstą autoriaus tvirtinimą, kad „pr. kaywe galėjo kilti iš lie. kėvė“ (p. 158). Juk pr. kaywe, kai jis laikomas ne lituanizmu, o tikrai prūsišku žodžiu, tampa pagrindine kliūtimi lie. kė́vė kildinimui iš lyvių kēv ‘kumelė’.

Šaltinis:

Ванагас 1970, 339

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

kumelšė, stipena, [vok.] Schindmähre

Straipsnelis:

Pr. kaywe E 433 ‘kumelė’. Bezzenbergeris BB XXIII 318 bei XXVII 168 pr. žodį sieja su įsivaizduojamu lie. *kievė ‘t. p.’ (esą la. ķève arba ķẽve liudija egzistavus lie. *kievė, la. formos pamatuotos lie. dial. *kėvė ‘t. p.’, kur -ė- < -ie-). Tačiau la. ķēve < lyvių kēv ‘t. p.’. Lie. kėvė – toks žodis fiksuojamas, bet kaip rodo Juškos žodyne s. v. kėvė pateikti duomenys, kėvė užrašytas iš tų tarmių, kuriose ė negali būti kilęs iš ie. Šis lie. žodis veikiausiai yra skolinys iš la. kalbos. Dar Bezzenbergeris BB XXVII 168 pr. kaywe taip pat sieja su lie. kaĩmenė, bet tai būtų daugiau ar mažiau patikima, jeigu kaĩmenė iš tikro būtų ‘pulkas žirgų’, o ne ‘naminiai galvijai’, kaip šitą aiškina Juška.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 232

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

kumelė

Straipsnelis:

Pr. kaywe E 433 ‘kumelė’ (iš *kīvē < *kēvē : lie. kė́vė ‘t. p.’).

Šaltinis:

Smoczyński 1989b, 321

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

kumelšė, arkliokas, [vok.] Schindmähre

Straipsnelis:

Įprastas la. žodis ķēve ‘kumelė, [vok.] Stute’ (plg. lie. kėvė ‘kumelšė, arkliokas, [vok.] Schindmähre’) iki šiol neturi patikimos etimologijos. Man rodos, kad čia esą susilieję du žodžiai: ide. *ek̑u̯ā > *keu̯ā (dėl metatezės) – viena vertus, ir tiurkų kalbų t’ewa ‘kupranugaris, [vok.] Kamel’ – kita vertus. Pastarasis tiurkų žodis (per iraniečių kalbas, galbūt skitų kalbos) patenka į daugelį Europos kalbų ir čia įgyja įvairių reikšmių. Toliau į šiaurę, kur kupranugario nepamatysi, tiurkų t’ewa imtas vartoti panašaus stoto ar veiklos gyvuliui pavadinti, pvz., suom. tewa (tevana, tenava) ‘briedis (ypač patelė)’ ir ‘šiaurės elnias’. Baltai tiurkų žodį pasigavo arkliui ar kumelei (ā kamieno žodis!) pavadinti. Tiurkų t’ prisiderina prie baltų palatalinio k (la. ķ) [21]. Kadangi baltų kalbose dabar matome ē kamieno žodį, tai čia bus veikusi analogija (plg. lie. kárvė ‘[vok.] Kuh’); dar plg. (iš 17 a. žodyno) la. ķēva. Šis baltų žodis pasižymi balsių kaita: lie. kė́vė : kėvis, keĩvis ‘menkas arklėkas’, kievė ‘kumelšė’ : pr. vietovardžiai Kewe : Keywe (dėl ei : ai dėsningai atsiranda la. dial. kaive ‘arklys’); pr. apibendrina kaywe ‘kumelė, [vok.] Stute’. Lie. kė́vė reikšmė ‘kuinas, [vok.] Schindmähre’ atsiradusi dėl žodžio kẽvalas ‘kiautas, lukštas, [vok.] Schale, Hülse, Hülle’ įtakos (dėl reikšmės plg. la. āda ‘oda’ : ādains ‘kuinas, [vok.] Schindmähre’). Lie. kalbos menko arklėko pavadinimas nesiremia lie. kẽvalas, kaip kad mãno E. Fraenkelis.

Šaltinis:

Karulis 1985, 20–21

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

kuinas, senas arklys

Straipsnelis:

Moteriškosios giminės arklio pavadinimas prūsų kalboje yra kaywe, turįs ryšį, su tam tikromis problemomis, su lie. kė́vė ‘kuinas’, ‘senas arklys’ ir [149] su la. ķève ‘kumelė’, galbūt skoliniu iš lietuvių kalbos (Trautmann, Endzelin, Toporov, Fraenkel […]).

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1991, 148–149

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

prastas liesas gyvulys, kuinas

Straipsnelis:

Pr. kaywe ‘kumelė’ siejamas su lie. kė́vė ‘prastas liesas gyvulys, kuinas’, kėvė̃, kėvis, kė̃vinas, kevešýna ‘senas gyvulys (žmogus)’; keĩvis ‘prastas arklys’, ‘kuinas’, kievė ‘prasta kumelė’; taip pat keveiša ‘vėpla’, ‘ištižėlis’, keveišinti ‘vilktis’, ‘lėtai eiti’ (kevė̃kšlinti), kevénti, keverióti, keverzóti; keiva ‘kerėpla’, ‘baidyklė’ ir pan. (žr. LKŽ V, 496, 672–677, 766). Plg. la. ķéve, ķêve, ķẽve, ķẽvele ir kt. (ME II, 377; EH 700–701). La. ķêve buvo siejamas su buvusiu šiaurės lie. *kė̃vė, o pr. kaywe – su lie. *kievė. Ši schema buvo paremta ir Trautmanno, Die altpreussischen Sprachdenkmäler XII, 142, 351 [160]. Yra ir kitokių nuomonių [... 161]. Atstatoma bl. *kēv-. Pagal Fraenkelio LEW 248 etimologiją pr. kaywe siejamas su lie. kė́vė ir toliau su apkiaũtėlis, kẽvalas, kevérka ‘nevykęs žmogus’, ‘kerėpla’ ir pan. Semantiškai plg. lie. skūrà ‘bloga kumelė’ ir pan.; skūrà ‘oda’ (iš br. скура), lie. lùpena ‘blogas arklys’ : lupti, la. âdiniêks ‘blogas arklys’ : âda ‘oda’, r. одёр : драть ir pan. Toku atveju baltiški žodžiai yra kilę iš ide. *(ś)keu- (Pokorny IEW, 951–953). Įmanomas ryšys ir su ide. *k̑ēu- ‘svyruoti’, ‘suptis’ (Pokorny IEW, 595).

Šaltinis:

Топоров ПЯ I-K, 159–161

Antraštė:

kė́vė

Reikšmė:

paprastas liesas gyvulys, kuinas

Straipsnelis:

Kė́vė ‘paprastas liesas gyvulys, kuinas’ (aukšt.), kė̃vinas, kė́vinas ‘prastas arklys, kuinas’ Vkš (Būga RR I, 310; III, 820; LKŽ V, 672, 677) veikiau yra bendrašakniai su kẽvalas, kẽvelas ‘kiautas, lukštas’ kaip pasiskolinti iš lybių kalbos kēv ‘kumelė’ [6 išnaša: Fraenkel LEW I, 248; Sabaliauskas A., Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai. Baltų ir slavų kalbų ryšiai, – LKK 1968, X, 158], – semasiologiškai plg. s. isl. skjáta f. ‘sudžiūvusi oda; prastas, netikęs daiktas; liesa avis, liesas arklys’ šalia s. isl. skjár m., skjá f. ‘permatoma oda (vartojama langams vietoj stiklo)’, norv. skjaa ‘permatoma oda, plėvė’ [7 išnaša: Dėl s. islandų kalbos žodžių ir reikšmių žr. Jóhannesson A., Isländisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1956, 806]. Dėl ķ la. ķève, ķẽve ‘kumelė’ laikytini skoliniais – greičiausiai iš lietuvių kalbos tarmių Latvių kalbos dirvoje iš jų susidarė vediniai ķèvene, ķẽvene, ķẽvēna, ķèvēns, ķẽvēns ‘maža liesa kumelė’, ķēvine ‘(jauna) kumelė’ (malonybinis deminutyvas iš ķēve), ķevele ‘(niek.) kumelė’.

Šaltinis:

Karaliūnas 1994, 127