Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kitas, pakilus, obalas, eislus.

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Skiriamieji įvardžiai baltų kalbose yra bendros darybos ir paveldėti iš baltų epochos, plg. lie. kìtas, la. cits, pr. *kitts (acc. kitan). Iki šiol egzistuoja du šio įvardžio kilmės aiškinimai. Vieni tyrinėtojai įvardį kitas laiko subūdvardėjusiu dalyviu, sudarytu iš veiksmažodžio šaknies kit- ir priesagos -ta-: *kit-tas > kitas [Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, 1943, 319]. Kad įvardis kitas ir veiksmažodžiai kìsti, kei̇̃sti, kaitýti turi tą pačią šaknį su I eilės balsių kaita, yra pastebėjęs ne vienas tyrinėtojas [Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 1951, 548; Fraenekel LEW, 260–261; Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, 1956, 336]. Ne taip seniai šį kitas kilmės aiškinimą pagrįstai yra atmetęs K. Kuzavinis [Kuzavinis 1963, 218]. Jis iškėlė įtikinančią hipotezę, kad kitas (pr. *kitts, la. cits) yra kompozitas, sudarytas iš dviejų įvardinių kamienų: iš *ki- < ide. *kᵘ̯i-, kuris turimas indoeuropietiškojo įvardžio *kᵘ̯os formų sistemoje, plg.: lo. quis, oskų pis, s. ang. hwī, s. saksų, hwī, s. isl. hvī ‘kaip, kodėl’, skr. kim, kih, he. ku- iš ‘kas’, ‘kuris’, gr. τις < *kis ‘kas’, ir nedistancinio įvardžio *tas. Savo struktūra baltų *kitas visiškai sutampa su s. sl. čь-to, kuris yra sudėtas iš čь- (< ide. *kᵘ̯i-) ir įvardžio to. Sprendžiant iš baltų *kitas reikšmės ‘ne tas’, galima prielaidas, kad *kitas susiformavo iš kamieno *ki-, vartojamo ne klausiamąja, o konstatacine reikšme, plg. Arkadų-Kipro [dial.] τις ‘kas nors, kažkas’, arm. in-č ‘kažkas’.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 189

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Pr. kittan ‘kitas’ (acc. sg. f.) siejama su lie. kìtas [40] (bet ir kìtkas = kàs kìta, kìta kas ir kt.), taip pat su kitomis priesagomis – kitókis, kitóks, kitókias, kitódas, kìtiškas, kitóniškas, kitójis (LKŽ V, 901–906; [...]); la. cits (plg. cits kas), citâds (ME I, 389, 390). Šie žodžiai įeina į platesnį leksikos ratą, kuriam priklauso ir veiksmažodžiai; plg. lie. kei̇̃sti, kìsti (kiñta), kitė́ti, kaitýti, káičioti, taip pat kitùmas, kitė́jimas, kaità, kaitalỹnė, kai̇̃tymas, kaitmuõ ir pan.; la. atkait ‘iš naujo’ ir lie. ãtkaitas ‘pasikeitimas’. Rytų baltai atspindi visus tris šios šaknies atleipimus: *kit- : *keit-; *kait-. Dar spėjama, kad bl. *kit-as, skaidomas į *ki-t- (plg. lie. šì-t-as, ì-t-as ir pan.), išlaiko ide. *kᵘ̯i-, egzistuojantį įvairiose ide. kalbose su *kᵘ̯o- ir atliekantį pron. inter. ir pron. rel. funkciją. Iš to daromos tam tikros išvados. Pasirodo, kad bl. *kitas paralelių reikia ieškoti įvardinių elementų sintaksės sferoje, ir šiuo atveju sl. *čь-to < *kᵘ̯i-to- pasireiškia kaip formaliai tiksli paralelė bl. *ki-ta-(s), žr. Kuzavinis 1963, 217, taip pat plg. indo-iranėnų faktus – s. i. cit ir av. čit bei kt.

Šaltinis:

Топоров ПЯ K–L, 39–40

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Pr. kittan (acc.) 39₁₄ ‘kitą’ [ir kt.] : lie. kìtas, keičiù, la. atkait.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 240

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Seniai jau keliama nuomonė, kad kìtas, kità yra kilę iš veiksmažodžio kisti, kinta, kito; įvardis kìtas laikomas subūdvardėjusiu dalyviu, sudarytu iš veiksmažodžio šaknies kit- ir priesagos -ta-: *kittas > kitas. Tam pritarti negalima. Tokių veiksmažodžių ir jų darinių žodžio vidurio geminata tt yra naikinama ne suliejimo į vieną priebalsį t būdu, o disimiliuojant pirmąjį geminatos narį, pvz.: *kit-ti > kisti, *keit-ti > keisti, *skrid-ti > skristi ir t. t. Iš tokio tipo veiksmažodžių (plg. misti, minta, mito) pirminės šaknies kažkodėl nedarome dalyvių su priesaga -ta-. Įvardžio kitas kildinimui iš veiksmažodžio kisti, kinta, kito prieštarauja kitas geografija. Įvardis kitas pažįstamas visų lietuvių tarmių, visų baltų kalbų (pr. acc. pl. kittans, la. cits) ir ne tik baltų kalbų. O veiksmažodis kisti, kinta, kito visai nežinomas la. ir pr. kalbose, daugelyje lie. tarmių. Vadinasi, įvardis kitasnegali būti kilęs iš veiksmažodžio kisti; pats veiksmažodis yra įvardžio kitas vedinys. Įvardis kitas yra sudurtinis žodis, sudarytas iš įvardinio elemento ki- (plg. lo. quis, quid, skr. kim) ir įvardžio tas, ta. Taip pat sudarytas s. sl. čь-to. Istoriškai ta pati šaknis ir lie. įvardžių ši-tas, ši-tai > štai, ši-ta. Pirmieji priebalsiai š ir k tarpusavyje santykiauja kaip priebalsių pakaitos, kurių atsiradimo tendencijos eina dar iš ide. senovės laikų.

Šaltinis:

Kuzavinis 1963, 217–218

Antraštė:

kitas

Straipsnelis:

Dėl raidos įvardžio ki- šaknis susidvejino ir taip atsirado du lietuvių kalbos įvardžiai, - kitas ir šitas, rodantys senas šaknies priebalsio pakaitas. Vykstant palatalizacijai, ide. *ke, *ki (event. *kʷe, *kʷi davė gr. τε, τι, tolesnės raidos pakopose atsirado av. čiš, s. i. -cid, s. sl. čьto, la. cits ir lie. šis, šitas, o prisidėjus asibiliacijai išsirutuliojo s. sl. sь, se, si, r. сей, сия, сие, s.-kr. sâj, s. č. sen. Prūsų stas veikiausiai atsirado iš *sitas, o pastarasis iš baltiškojo šitas, veikiant asibiliacijos dėsniui ir sinkopuojant balsį i. Stas antrinį priebalsių junginį st- struktūriškai galėjo palaikyti skaitlingi pavyzdžiai, turintys nuo seno pradžios junginį st-. Seną įvardinį kamieną ki-, einantį iš prokalbės laikų, patvirtina s. i. kiḥ, kim, het. ki- „hoc“, etr. ki- „hoc“, gr. τι < *ki (event. *kʷi) „kas“, lydų ti- „hoc“ < ki, davęs deiktinių dalelyčių: -k, -t. Anatolų kalbų pavyzdžiai, turintys reikšmę „hoc“, yra papildomas argumentas, rodantis, kad lie. kitas ir šitas yra bendros kilmės, kad pirmajame jų dėmenyje yra sena nekatrosios giminės įvardžio forma ki-, kad, kintant reikšmei, įvardis iš vienos semantinės grupės gali pereiti į kitą. Anatolų kalbų pavyzdžiai remia mintį, kad lie. ši- įvardyje šitas veikiausiai yra nekartosios giminės vienaskaitos-galininko forma. Lo. hi- greičiausiai išsirutuliojo iš to paties ide. *ki-; tokią hi- kilmę, atrodo, remia anatolų kalbų ki- „hoc“, go. hi- „dieser“ ir skandinavų runų hin „tas“. Rytų aukštaičių ir dzūkų tarmių įvardžių šias „šis“ (nom. sg. masc.), šią „šį“ (acc. sg. masc.) formos rodo, kad jos yra kilusios iš i-kamienų: šis iš *ši-s, šį iš *ši-n. Antrinė formų šias, šią fleksija veikiausiai atsirado veikiant įvardžio tas paradigmai, vietoje senųjų šis, šį. Dėl to, kad minėtose tarmėse vietoj šis vartojamas šitas, galima manyti, kad izoliuotos sustabarėjusios formos šis, šį, veikiamos eufonijos pagal tas, tą, virto šias, šią. Tokios kilmės įvardžių yra daugiau: rytų aukštaičiai (vietoje kuris paprastai vartojantys katras) stabarėjančiame junginyje jau kurias metas turi nom. sg. masc. formą kurias, atsiradusią iš kuris, veikiant eufonijai pagal metas, o kad iš tikrųjų kurias turi antrinę fleksiją, patvirtina lyginamoji baltų kalbų gramatika, aiškinanti, kad kuris yra susidaręs sudūrimo būdu sujungus prieveiksmį kur su įvardžiujis. Kad sateminėje lietuvių kalboje greta šitas tebegyvuoja senasis kitas, galima suprasti, atsižvelgiant į netolyginę kalbos reiškinių raidą ir semantinius veiksnius, nes kaip nurodo J. Otrembskis, grynųjų veliarinių priebalsių k, g(h) ir jų palatalinių variantų pasiskirstymui turėjęs reikšmės ir semasiologinis momentas, kai šalia lie. šaukti vartojamas kaukti ir kt.

Šaltinis:

Kuzavinis 1967b, 98–99

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Jotvingių cit ‘kitas’, plg. lie. kìtas, la. cits, pr. kittans.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 71

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Jotvingių kit ‘kas’, plg. lie. kìtas, la. cits, pr. acc. pl. kittans. Galbūt įvardžio kamienas kita turėjo ‘kas’ ir ‘kitas’ reikšmes, plg. lo. quid ir kt.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 74

Antraštė:

kìtas

Straipsnelis:

Pagal Forssmaną bl. įvardis *kitas (lie. kìtas, la. cits, pr. kittan) yra padarytas iš veiksmažodžio *kisti. Iš tikrųjų *kitas yra dviejų įvardinių kamienų *ki- (< *kʷi-) ir ta- dūrinys, plg. sl. čьto. Lie. k. veiks. kìsti, keisti(s) kyla iš įvardžio kìtas.

Šaltinis:

Rosinas 2001, 311

Antraštė:

kitas

Reikšmė:

ne tas

Straipsnelis:

Nuomonei (ją iškėlė Kuzavinis Kalbotyra VII 217t.), kad skiriamasis įvardis bl. *kitas ‘ne tas’ yra kompozitas iš konstatacine reikšme vartoto įvardžio bl. *ki- ( < ide. *kʷi-) + nedistancinis įvardis bl. *tas (BKĮ 189), reikia pritarti su tokiais jos patikslinimais. Teiginys, kad „savo struktūra baltų *kitas visiškai sutampa su s. sl. čь-to, nėra tikslus: bl. kitas yra gimininis įvardis, o sl. *kĭtă (> s. sl. čьto ir kt.) – negimininis, t. y. nom.-acc. (sing.) neutr. forma.

Šaltinis:

Mažiulis 1994b, 95