Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: liepa.

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji žodžiai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. kalboms:] lie. líepa = serb. lȉpa.

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 340

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

[rec. kn.: V. Urbutis BEE 1981] Spėjimu (iškeltu F. Miklosich, Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen, 1886, 178; iš naujesnių žr., pvz., Фасмер ЭСРЯ II 409), kad tipo lie. líepa baltų ir slavų žodžiai būtų atsiradę iš bl.-sl. ‘tai, kas lipnu’ (p. 14), sunku patikėti […]: tą spėjimą, matyt, neatsitiktinai ignoravo ir didieji baltų (resp. slavų) kalbų etimologai – Endzelynas, Būga, Trautmannas, Fraenkelis, manyčiau, kad iki šiol neatskleistos etimologijos žodžiai lie. líepa ir kt. yra ekskliuzyvūs bl.-sl. dariniai, kildintini iš bl.-sl. *‘lenk- resp. linkimas’.

Šaltinis:

Mažiulis 1984a, 80

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

s.-kr. lȉpa ‘liepa’, lie. líepa neturi giminaičių už baltų-slavų ribų. Siejimas su lìpti ‘prilipti’ turi liaudies etimologijos atspalvį.

Šaltinis:

Kortlandt 1985, 121

Antraštė:

li̇́epa

Straipsnelis:

Pr. liepe E. 601 ʻliepaʼ; šalia lie. li̇́epa bei (?) sl. lipa (žr. taip pat vietovardž. Leypein, Leypiten ir kt.) lauktume pr. *leipo arba taip pat *leipe (= lie. trm. li̇́epė, la. trm. liepe). Jeigu per. Šį žodį būtų pasiskolinę iš sl., tada turbūt prūsiškai būtų *lipo; bet kodėl šio medžio pavad. būtų skolintas? Taisyti pr. žodį į *leipe trukdo ir Lieppe, Lipeniken G. 89, kas veikiausiai liudija už kokį nors bl. *līpē, plg. dėl vokalizmo lie. ki̇́elė šalia kȳlė.

Šaltinis:

Endzelīns DIIV (2), 253

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

Lie. líepa (plačiai paplitęs) / líepas (įvairiose tarmėse; ten, kur yra abi formos, ŏ-kamienė paprastai vartojama frazeologizmuose) = la. liẽpa (plačiai vartojamas) / lieps, lìeps (sėliškosios patarmės; Aknysta) priklauso baltų ir slavų leksikos sluoksniui. Slavų kalbų ā-kamieniai atitikmenys (s.-kr. lipa, č. lipa, r. липа etc.; Vasmer II 499; ESSJ XV 114-6; Fraenkel 366) įgalina rekonstruoti bl.-sl. *leipā f. (Trautmann 155). Taigi ŏ-kamienė forma greičiausiai laikytina rytų baltų naujadaru, nors neatmestinas ir galimas jos archajiškumas (plg. ESSJ XV 116).

Šaltinis:

Stundžia 1994, 24

Antraštė:

líepa

Reikšmė:

Linde

Straipsnelis:

Pr. lipe ‘Linde’ < nom. sg. f. *līpē (Mažiulis 3, 69–70). Bl.-sl. *lei̯pā (bl. antrinis *-ii̯ā > *-ē) > lie. líepa, líepė, liepė̃, líepas, la. liẽpa, liepe, lieps ‘t. p.’. Plg. sl. *lipa > br., mak., le., ukr., r., a. sorbų lipa, s.-kr. lȉpa, kašubų ləpa, lëpa ir pan. (Trautmann 1923, 155). Be bl.-sl., pr. žodžiui giminiškas valų llwyf ‘elm’, greičiausiai dėl kontaminacijos atsiradęs iš keltų *limo- ir *lēmā < *l̥mo- ‘elm’ ir leipmā ‘linden’ ir gr. ἀλíφαλος· γένος δρυός ir galbūt ἀλíφλοιος ‘Meerkork, Meerrinde (einer Eicheart)’, greičiausiai kilęs iš *sm̥-lip-H₂el˚.

Šaltinis:

Blažek 2001b 43–44

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

[Rašoma, kokių yra oniminių vedinių baltų kalbose iš liepos pavadinimo su priesaga -oras.] Iš lie. líepa yra atsiradęs lie. toponimas Liẽporas, kurio atitikmuo yra serbų лѝпа̄р ‘liepynas’, turintis atitikmenų Serbijos ir jos kaimyninių šalių onomastikoje. Serbų priesaga -ар turi kolektyvnę reikšmę, kurią galima įžiūrėti ir lietuvių priesagoje -oras, kur tas pats formantas yra ir pr. kalno pavadinime Lepare.

Šaltinis:

Непокупный 2000, 91-100

Antraštė:

líepon

Straipsnelis:

Tai, kad lietuvių kalboje anksčiau galėjusios egzistuoti nekirčiuotos žodžių formos (enklinomenai), rodo antrinių linksnių formos su postpozicijomis *n(a) ir *p(i) senojoje lietuvių kalboje ir tarmėse. Pastoviojo kirčiavimo (1 ir 2 kirčiuotės) žodžiuose jos kirčiuojamos žodžio pradžios kirčiu, o kilnojamojo (3 ir 4 kirčiuotės) – prieš postpoziciją einančio skiemens kirčiu, pvz., lie. ill. sg. líepon […], bet galvõn […], all. sg. výrop […], bet darbóp […].

Šaltinis:

Olander 2009, 103–104

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

Kaip parodė J. Endzelynas, galima pastebėti reguliarius atitikimus tarp latvių kalbos žodžių šaknies priegaidės ir atitinkamų lietuvių kalbos žodžių kirčiuotės. […] Latvių kalbos žodžiai su tęstine priegaide šakniniame skiemenyje atitinka lietuvių kalbos 1 kirčiuotės žodžius, pvz., la. liẽpa, lie. líepa a. p. 1. […]

Šaltinis:

Olander 2009, 118

Antraštė:

líepą

Straipsnelis:

Laikantis nuomonės, kad indoeuropiečių prokalbės paprasti ilgieji balsiai sutapo laringalinės kilmės ilgaisiais balsiais bei ilgaisiais balsiais, atsiradusiais dėl Winterio dėsnio, tradicinę akūtinių ir cirkumfleksinių skiemenų priešpriešą baltų-slavų prokalbėje galima interpretuoti kaip ilgųjų ir trumpųjų skiemenų priešpriešą, pvz., bl.-sl. acc. sg. *ˈlēˀi̯pān (su ilgu, fonologiškai nereikšmingai [ang. redundantly] glotalizuotu balsi pirmajame skiemenyje) > lie. líepą a. p. 1, la. liẽpu, praslavų *ˈlēi̯pān a. p. a (bendrosios slavų *lı̋pǫ) vs. bl.-sl. acc. sg. *ˈu̯ai̯tān (su trumpuoju balsiu pirmajame skiemenyje) > lie. viẽtą a. p. 2, la. vìetu, tipas praslavų *u̯alˈkān a. p. b (bendrosios slavų *volkǫ̀).

Šaltinis:

Olander 2009, 148

Antraštė:

líepą

Straipsnelis:

Baltų-slavų prokalbėje šių žodžių pirmieji skiemenys buvo prozodijos požiūriu skirtingi dėl dvejopos priešpriešos (akūtas vs. cirkumfleksas ir kirčiuotas vs. nekirčiuotas): 1) prabaltų-slavų *ˈlēˀi̯pān : lietuvių líepą a. p. 1 : latvių liẽpu : praslavų *ˈlēi̯pān a. p. a : bendrosios slavų *lı̋pǫ a. p. a […]. Dar žr. vieta, galva, žiema

Šaltinis:

Olander 2009, 148–149