Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: maumas, slova, brandus, snaudas, skandinti, šitai, priekalas, luba, želvė, gegalas, atžūlas, žiaunė, istuba, anialas, česnakėlis, tąnakt, vienat, gudas, siausti, šlovinti.

Rezultatai

Antraštė:: maũmas
Reikšmė:: vaikų baidyklė
Straipsnelis:: [Pristatoma mitologinė leksika – žodžio baũbas atitikmenys lie. kalboje.] Lie. maũmas, maumà, maumỹs, maũmė, maũmelis, maumū̃zas, maumõkas, mùmas, plačiai vartojami rytų ir pietų aukštaičių bei žinomi pakraštiniams žemaičiams (Krš), sietini ne su lie. maumti ‘baubti’, maumóti ‘bliauti, mauroti’, bet su maumė́ti ‘vešliai augti, baubėti’, tos pačios šaknies žodžiais vadinami ir smulkūs, apvalūs daiktai, pvz., maũmas ‘utėlė, bulvės akis’, mū̃mė ‘utėlė, kirmėlė’; dar plg. semantinę paralelę baũbas ‘vaikų baidyklė’ ir báubėti ‘augti, storėti’, baũžas ‘vaikų baidyklė’ ir baũžas ‘beragis, buolas, luinas, šmulas’. Kad m lie. maũmas greičiausiai yra priesagos elementas, rodo vaikų baidyklių pavadinimai maulià, maulỹs, taip pat plg. vksm. apsimaũlinti ‘apsimuturiuoti, apsitūloti’, mùlas ‘beragis, baužas, šmulas’, mùkulas ‘gumulas, gniužulas’ ir mùkti ‘zmegti, tižti’, mùlas ‘dumblas’ ir mùlti ‘darytis nešvariam’, muõlas ‘drumzlės, dumblas’ ir muõlėti ‘pelėti, gliaumėti’. Taigi maũmas pavadintas pagal išvaizdą, formą.
Šaltinis:: Jasiūnaitė 2000, 175-176

Antraštė:: maũmas
Reikšmė:: neaiškiai kalbantis, nekalbus žmogus, tylenis, nenoromis kalbantis
Straipsnelis:: Br. o < lie. au pavyzdys: br. мо́мля ‘labai tyliai, neaiškiai kalbantis’ turi neabejotiną bendrą kilmės ryšį su lie. maũmas, maumỹs, maumẽklis ‘neaiškiai kalbantis, nekalbus žmogus, tylenis, nenoromis kalbantis’, dar plg. mauménti, maumóti ‘neaiškiai kalbėti’. Pirminė forma buvusi ма́ўмля, kuri slavėdama per мо́умля tapo мо́мля.
Šaltinis:: Grinaveckienė, Mackevič 1989, 72

Antraštė:: maũmas
Reikšmė:: utėlė, niekam tikęs žmogus
Straipsnelis:: Br. мэ́ма ‘utėlė; tinginys’ yra tokios pat semantikos kaip lie. maũmas, maũmė ‘utėlė, niekam tikęs žmogus’, greičiausiai br. мэ́ма < lie. maũmė. Nedėsninga šio skolinio šaknies modifikacija э (iš мáўма turėjo pavirsti į мáма, o gal мя́ма, – iš čia ir dabartinis jos pavidalas).
Šaltinis:: Grinaveckienė, Mackevič 1989, 75