Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: priesakis, kurtas, litera, kilbasas, grandis, batvinis, spakas.

Antraštė:

pri̇́esakis

Straipsnelis:

Žodis pri̇́esakis (-as?) ‘priešo, Feind’ reikšme pirmąkart užfiksuotas 1595 m. M. Daukšos katekizme. Čia jis pavartotas 4 kartus vietoje lenkiško originalo nieprzyjaciel […] Dar daugiau priesakio vartojimo atvejų yra 1599 m. M. Daukšos postilėje. Č. Kudzinovskio duomenimis, joje priesakis pavartotas 148 kartu. Be to postilėje priesakis randamas ne tik vietoj lenkiško originalo nieprzyjaciel (tokia reikšmė dažniausia – 141 atvejis), bet ir vietoj morderz ‘kankintojas, žudikas’ (1 atvejis), ‘persekiotojas’ (3 atvejai), ‘heretiškas’ (3 atvejai) Pastarosios reikšmės, be abejo, yra antrinės, okazionalinės […] [81] Pirmykštis šaltinis, iš kurio jis galėjo plisti į atskirus XIX – XX a. raštus, veikiausiai buvo M. Daukšos katekizmas ir postilė, ypač pastaroji. Iš gyvosios liaudies kalbos (tarmių) LKŽ kartotekoje iki šiol niekieno neužrašytas. Taigi arba priesakis jau ir XVI – XII a. buvo archaizmas, išlikęs tiktai M. Daukšos tarmėje, arba jis buvo šio rašytojo susidarytas žodis, naujadaras. priesakį laikyti labai senu veldiniu trukdo ryškių jo atitkmenų nebuvimas kitose baltų kalbose (sieti jį su prūsų prēisiks ‘Feind’ neleidžia šio pastarojo vokalizmas). K. Būga priesakį siejo su senovės bulgarų сокъ ‘skundėjas, accusator’, сочити ‘skųsti, accusare, dénoncer’, kurie atliepia lie. sakyti, be to, su S. Daukanto sãkas ‘ieškovas, kaltintojas, обвинитель, истец’ (RR II 302, 583–584), tačiau detaliau nei jo darybos, nei kilmės neaiškino [82]. priesakis (resp. priesakas) gali būti sudarytas kaip galūnės vedinys su šaknies balsio kaita iš pri(e)sekti ‘prieiti iš paskos, prisėlinti’: priesakis – tas, kuris ‘priseka iš paskos, prisėlina’. Iš šios reikšmės ilgainiui galėjo išriedėti ir bendresnė ‘priešo, blogai darančio ar linkinčio žmogaus, Feind’ reikšmė (plg. priegulas ‘kas kartu guli, meilužis’, prielipas ir kt.). Antra vertus, priesakį būtų galima kildinti ir iš prieš + sakyti ‘kalbėti’: priešsakis – priesakis – tas, kuris ‘sako prieš, prieštarauja, priešinasi’ Tačiau tiek semant., tiek darybiniu atžvilgiu bene patikimesnis yra pirmesnis priesakio kilmės aiškinimas. Įtarti priesakį buvus M. Daukšos naujadarą leistų jo vartosenos ribotumas (kituose XVI–XVIII a. raštuose, netgi vidurietiškuose, jis nepastebėtas) ir jo darybos izoliuotumas (be priesakavimo, daugiau kokių vedinių senojo periodo rašto paminkluose nerandama). Tokį įtarimą remtų ir gana ryški M. Daukšos vertimuose leksikos gryninimo tendencija⁷ [Plg. J. Lebedys. Mikalojus Daukša, V., 1963, 317] ir priesakį [M. D.] galėjo susidaryti dėl noro juo keisti neprietelių, kuris M. D. katekizme visai nevartojamas, o postilėje pavartotas tik 16 kartų. Neremia priesakio naujadariškumo tik dvi aplinkybės. 1) jis vartojamas ir M. Daukšos katekizme, skirtame vaikams mokyti. Tokiam reikalui M. D. veikiausiai būtų vengęs plačiau nesuprantamų leksikos inovacijų (tiesa, vieną kartą katekizme šalia priesakio paraštėje b. parašytas priešinykas, bet tai nebūtinai rodo vertėjo norą paaiškinti plačiau nesuprantamą žodį […]), 2) M. Daukšos raštuose visai neaptinkamas žodis priešas; juose tėra tik būdvardis pri̇́ešus ‘przeciwny’ [ir kt. jo vediniai] [...] Jeigu šalia priesakio M. D. būtų vartojamas dar ir daiktavardis priešas ‘nieprzyjaciel, Feind’ reikšme, tada priesakio naujadariškumo tikimybė būtų didesnė: vargu ar vertėjo tarmėje galėjo egzistuoti tuo pat metu du identiškus sąvokas reiškiantys žodžiai.

Šaltinis:

Palionis 1976, 82–83