Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: rubuilis, kelmija, spjauti, babyti, dugnas, samtis, gobus.

Antraštė:

rubuĩlis

Straipsnelis:

[Straipsnyje aptariami gobio (karpinių šeimos žuvis) pavadinimai, iš kurių bendrinėje kalboje dažniausias yra gružlỹs]. Žemaitiškas pastarojo atitikmuo – rubuĩlis, itin paplitęs šiaurinėje dalyje. LKŽ nurodoma pagrindinė jo reikšmė ‘gružlys’. Antrąja reikšme iš BŽ 98 ir J duodama ‘šlyžys (Nemachilus barbatulus)’, nors tai abejotina dėl pradinių šaltinių patikimumo. Be to, vijūninių šeimos panašių dugninių žuvelių pavadinimų painiojimas ar vadinimas bendru nediferencijuotu žodžiu – dažnas dalykas. Trečioji nurodyta reikšmė – ‘bet kokių žuvų jauniklis’. Rubuĩlis, -ė vartojamas ir kaip tariamas homonimas, reikšme ‘kas riebus, apvalus’ arba prk. ‘užsispyrėlis, stačiokas; neklaužada’ ir pan. Nepaisant tariamos giminių skirties, tai yra vienas ir tas pats žodis, su išlaikyta, tik neutralizuota savo pirmykšte forma. Net jei kalbama apie moteriškosios lyties būtybę, vartojamas vis tas pats vyriškosios giminės daiktavardis. Greičiausiai ir pažemaitės rubùila ‘riebus, storas žmogus’ yra to paties rubuĩlis ‘gružlys; (prk.) kas riebus, apvalus’ kiek kitoniškas variantas. P. Skardžius LKŽD 192 rubuĩlis bandė sieti su rùbulas ‘kamuolėlis, rutuliukas’, tačiau tai nei semantiškai, nei formaliai nepamatuota. J. Otrembskis OGL I 178, II 125; II 131 rùbulas, rubuĩlis kildino iš bdv. riebùs, -i, plg. Laumane ZNLV 81. Atsižvelgiant į pirmykštę ir darybinę reikšmę ‘kas graužia, rausia’ pamatiniu žodžiu galėtų eiti žemaičių rubinti (iter. dem. rubinė́ti) ‘krapštyti’ (su atrùbinti ‘t. p.’ ir parùbinti ‘paslėpti, pakišti’; šis LKŽ laikomas homonimu) ir kiti šios šaknies atstovai. Plg. la. rubinât ‘graužti, krimsti, kramsnoti; urbinti, krapštyti, rakinėti, rausyti, kasinėti; peš(io)ti, kedenti’.

Šaltinis:

Urbutis 1997a, 5–9, 21–22