Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: skuja.

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

[Atrodo, kad žodžio pradžiso ks- pokyčiai ide. kalbose (tam tikromis sąlygomis) neapsiriboja vien metateze. Pavieniai faktai byloja, kad ks- (: kes-) paprastėja ir virsta k- (galbūt, jau po to, kai ks- pakito į sk- ar šio proceso metu) :] lie. skujà ‘spyglys, spygliuočio šaka’, skùsti, skandinti – lie. káutis ‘smogti, kálti (geležį)’.

Šaltinis:

Мельничук 1966 (1968), 223

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

[Alb. kalbos duomenys, nušviečiantys ide. *s likimą prieš priebalsius yra prieštaringi. Ide. *sp, *st, *sk/*sk’ virsta alb. f, th, h:] alb. tosk. hu ‘penis’, geg. hû ‘t.p.’ – air. scé ‘gudobelė’, lie. skujà ‘spygliai (medžio)’, sl. *xujь ‘penis’.

Šaltinis:

Orel 1985, 282

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

[Dažnai vietoj žodžio pradžios sk regime garsą ch-. Dažniausiai ch- garsu prasidedantys žodžiai yra iš dalies pejoratyvai:] Sl. *chvoja f. (plg. r. chvoja ‘Zweig eines Nadelbaumes; Nadeln du Bäume’, s.-kr. hvòja ‘Baumzweig, besonders junger, zarter Zweig’) yra vedinys, besirėmiąs dviem žodžiais: 1. žodžiu, prasidedančiu sk-, kaip lie skujà ‘Zapfen’, pl. ‘Nadeln der Bäume’ bei 2. su s. i. vayā f. ‘Zweig’ giminišku žodžiu.

Šaltinis:

Otrębski 1970b, 56

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

S. air. scé fem. ‘spygliuotas krūmas, gudobelė’, gen. sciach, dat. sg. sci, gen. plur. sciad [...] dab. valų yspyddaden ‘Spinus albus, spina acuta’ J. Davies Bot., ysbyddad, seng. ysbyddaden ‘Santis Leucacanthe, kornų spethes ‘spygliuotas krūmas’, v. bret. spezadenn ‘serbenta’ (singul.), guezenn spezat ‘serbentynas’ (dabartiniai dialektai rodo, kad kalbama apie agrastus). Šiems žodžiams reikia atstatyti pamatinę *spii̯at-. Bendras air. žodžio scé ir britų žodžio pagrindas būtų tada *sku̯ii̯-at- (US 311, ped. I 68, WP I 501; II 602; ZCPh XX 516, Pok. 958). Keltų žodžius turime gretinti su baltų-slavų žodžiais: lie. skujà, la. skujas ‘pušies šakelė’, r. chvojá ‘spyglys’.

Šaltinis:

Vendryes LEJA, s37

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

Prasl. xvoja. Bulg. xвoйна ‘pušies šakelės’, s.-kr. xвója, xвȏjка ‘šakelė, atžala’, slov. hvoja, hoja ‘pušies šakelės’, r. xвoя, č. chvoj ‘šakelės, medžio spygliai’, slovk. chvoja ‘žagaras’, le. choja, choina ‘pušis, eglė, pušų šakelės’, a. luž. khójca, khoina, ž. luž. chójca, chójna ‘pušis’ ir kt. Prasl. xvoja ‘spygliuočių medžių rūšis, galbūt eglė’ siejama su lie. skujà ‘eglės spyglys’, la. skuja ‘t.p.’, air. scě ‘gudobelė’ ir kt. T. p. plg. lie. skuĩtis, kuĩtas ‘jaunas eglynas, atžalynas’. Šiuo atveju pradinis prasl. x atitinka ide. pradinį sk.

Šaltinis:

Мартынов 1968, 145

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

(Domimasi pietinių slavų leksikos ypatingu artimumu baltams). Bl. skuja ∼ sl. xvoja (ir kt. pušies pvd.): lie. skujà ‘pušies, eglės spyglys; spygliuočio medžio šakelė’, skuîstis ‘tankus eglynas’, la. skuja ‘eglės spyglys’, skujainis ‘spygliuotis medis’ ir kt. turi tokius reguliarius slaviškus atitikmenis: bulg. xвoйна ‘spyglys’, slov. hvôja ‘spygliuotis medis, eglė’, č. chvojí ‘spygliuočių miškas’, chvojka ‘pušis’ ir kt. Kadangi вorъ ‘pušis’ paplito visoje pietinėje slavų teritorijoje [181], xvoja ‘pušis’ laikytinas reliktiniu, - tai patvirtina baltiškasis atitikmuo [182].

Šaltinis:

Мартынов 1984, 181–182

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

[Etimologizuojant sl. kalbų žodžius, prasidedančius š (< *ch’ [čia nėra sąlygų i, u, r, k + s > ch], atsiranda didelių keblumų, nes neaiški velarinio spiranto *ch kilmė (740). Manome, kad žodžio pradžios prasl. *ch, laikome vykus taip: *sk’ > ss’ > *s’ch > *chch- > ch-. Pateikiame naujas sl. žodžių etimologijas (741) :] 5. Prasl. *šišьkа ‘konkorėžis’ (plg. r., ukr. ши́шка ‘konkorėžis, gumbas, storgalys’, s.-kr. šȉška ‘t.p.’, le. szysz(k)a ‘t.p.’ [ir kt. pvz.] atsiradusi iš reduplikacijos *ši-ši < *chi- *chi < ide. *(s)ḱei- ‘pjauti’ (> ‘plonas, liesas’). Čia dar priskiriame kitokio šaknies vokalizmo prasl. *chvoja ‘spygliuočių šakos ir spygliai’ (sėkliniai spygliuočių konkorėžiai savo viršūne stori, o apačioje yra siauresni), plg. r. xвóя ‘t.p.’, s.-kr. xbòja ‘Baumzweig, zarter Zweig’, le. choja ‘pušų miškelis, Kienbaum’, a. sorb. chójna ‘pušis’ (ir kt. pvz.), ne sl. kalbų plg. lie. skujà ‘pušis’.

Šaltinis:

Schuster-Šewc 1985, 744

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

Patikima Iljinskio siūloma (Г. А. Ильинский. Звук ch в сл. языках. Петроград, 1916, 51–54) hipotezė, kad sl. žodis, reiškiantis spyglius, dyglius (r. xвoя́, xвoй ‘spyglys, spygliuočio šakos’, ukr., br. xво́я ‘pušis’, č. chvoj ‘spyglys’, slovk. chvoja ‘eglės šaka’, bulg. xвóйна ‘kadagys’, s.-kr. xвója ‘ūglys, šakelė’, le. choja, choina ‘pušis’) siejasi su ide. ks- (: kes-) ‘pjauti’ (tikslesnė reikšmė būtų ‘durti, pjauti’, o Iljinskio pateikta ‘pjauti’ ne visai priimtina). Vadinasi, prasl. kamienas xvoj- yra ide. šaknies *ksu-, išplėstos priesaga -oj-, atspindys. Prasl. vediniui fonetika ir semantika artimiausi: lie. skujà ‘spyglys, spygliuočio šaka’, la. skuja ‘eglės šaka’, skujajnis ‘eglė’. Bl. formų sk- laikyti pirminiu (tuo pačiu pripažinti bl. žodžius kilmės požiūriu esant giminiškas prasl. xvoja) nėra jokio pagrindo, nes sl. x (ch) negali būti kilęs iš sk [215]. Vadinasi, bl. formų pradžios sk- atsirado iš ks-. Metatezė įvyko anksčiau nei lie. ks virto š. Senasis bl. skuja kamienas būtų *ksu-j-.

Šaltinis:

Мельничук 1966 (1968), 215–216

Antraštė:

skujà

Straipsnelis:

[Ide. priebalsių grupė *ks baltų kalbose buvo traktuojama įvairiai:] Lie. skujà ‘Nadel der Nadelhölzer; Zapfen der Nadelhölzer’, la. skuja ‘Nadel der Nadelbäume ’, skujas pl. ‘Tannenreiser’ < *skui̯ā-, ru. xvója, xvoj ‘Nadel(n) der Nadelbäume, Tannenzweige’, s.-kr. hvòja ‘Baumzweig’ (ir kt. pvz.) < sl. *xvoja, *xvojь < *kšu̯ai̯ā-, *kšu̯ai̯a-. Kaip rodo s. air. scé ‘Hagedorn’ < keltų *skʷii̯ā- (< *skʷu̯i+h₂+ah₂-?), kimrų ysbyddad-en ‘Hagedorn’, bretonų spezad ‘Stachelbeere’, kornų spethes ‘Dornstrauch’ < keltų *skʷii̯atā- (< *skʷu̯i+h₂+atah₂-?), baltų kalbose išlaikė pradinę priebalsių grupę, o slavų kalbose vyko metatezė sk- > ks- (> k-).

Šaltinis:

Klingenschmitt 2008, 422

Antraštė:

skujà

Reikšmė:

Tannennadel, -zapfen

Straipsnelis:

[Aptariamos leksinės ‘vakarų šiaurės indoeuropiečių’ kalbų (keltų, italikų, germanų, baltų ir slavų) bendrybės]. Kartais naujadaro pamatas yra šaknis be žinomų ide. atitikmenų (dauguma turėtų būti substratiniai ar keliaujantys žodžiai). *skwoy-, *skw(i)y- ‘Gezweig von Nedelbäumen, Nadel’ kaip pamatas *skwiy-eh₂ (plg. lie. skujà ‘Tannennadel, -zapfen’, la. skuja ‘Tannennadel’), *skwoy-eh₂ (plg. ru. chvojá ir t. t. ‘Nadeln und Zweige von Nadelhölzern), *skwiy-at- (plg. s. air. scé, kilm. dgs. sciad ‘Dornbusch, Hagedorn’, kimrų ysbyddad ‘Hagedorn’, kornų spethes ‘Dorngestrüpp’, bret. spezad ‘Stachelbeeren’).

Šaltinis:

Oettinger 2004, 191

Antraštė:

skujà

Reikšmė:

kankorėžis; spyglys

Straipsnelis:

[Aptariama kankorėžių pavadinimų kilmė.] Lie. skujà (plg. variantus skùjė, skùjas, skùjis, skujỹs, skùjus, skùjukas) vartojamas aukštaičių tarmėse, bet ypač paplitęs Vidurio Lietuvoje. Randamas seniausiame iš išlikusių Mažosios Lietuvos rankraštinių žodynų Lexicon Lithuanicum (plg. Drotvinas 1987, 546). Vėlesniame, bet genetiniais ryšiais susijusiame (plg. Triškaitė 2009 ir lit.) žodyne Clavis Germanico-Lithvana greta skujos atsiranda ir kankorėžis, o Sirvydo žodyne skujà eina po kankorėžio. Skujà labai dažnai žymi ir ‘spyglį’ (LKŽᵉ). Būtent ‘eglės spyglio’ reikšmę paprastai turi jo atitikmuo latvių kalboje skuja (ME 3, 902). Skują bandyta lyginti su r. хвоя ‘kankorėžis, šakelė’ ir kt. panašiai skambančiais ide. kalbų žodžiais, pvz., v. air. scē ‘gudobelė’ (plg. Būga 1958, 599; 1959, 315, 618; 1961, 877; Trautmann 1923; 268; Fraenkel 1955–1965, 821; Pokorny 1959, 938). Tačiau vargu, ar skujà – toks senas žodis. Jis galėjo atsirasti iš garsažodžio baltų kalbose. K. Būga (1959, 297), kalbėdamas apie naują dvibalsį ui, minėjo skujõs ryšius su panašios semantikos lietuvių žodžiais skuĩstas ‘krūmas, keras; pušynas’, skuĩstis ‘tankus eglynas’, kuĩstas ‘krūmas, keras’, kuĩtas, kuĩtis ‘jaunas, tankus spygliuočių miškelis; tankūs krūmokšniai’. Prie jų dar galima pridėti ir lie. veiksmažodžius kuĩsti, skuĩsti ‘išdykauti, dūkti, šėlti’ (LKŽᵉ) ir ypač la. skuit, skuju ‘skusti, kirpti; valyti’ (ME 3, 902).

Šaltinis:

Ambrazas 2010a, 100–101