Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: sora.

Rezultatai

Antraštė:: sora
Straipsnelis:: [rec. Z. Gołąb straipsnis iš ABSl XIV, 1982] Prie straipsnyje pateiktų abejotinų etimologijų galima priskirti iš O. Šraderio [Schrader O. Reallexicon der idg. Altertumskunde I p. 504] perimtą lie. sóros siejimą su sieti (patikimesnis rodosi šio žodžio kildinimas iš mordvių sura [Būga RR II 277–279]).
Šaltinis:: Palionis 1987, 82

Antraštė:: sóra
Straipsnelis:: [Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti vadinamąją pirminę baltų kalbų leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t.y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma visiškai sutampančiais su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t.y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje.] Sora. Baltiški pavadinimai (lie. sóra, pl. sóros, la. sãre) neturi patikimų ide. atitikmenų, todėl laikomi senais skoliniais iš mordvių śuro, śoră ‘grūdas, javas’.
Šaltinis:: Smoczyński 1982, 227

Antraštė:: sóra
Straipsnelis:: [Manoma, kad priešistoriniais laikais Rytų Europos nestepinės juostos žmonės buvo susiję su žemdirbyste ir kad šių žmonių kalbose žemdirbystės leksiks turi reprezentuoti labai archaišką leksikos sluoksnį, siekiantį gilią senovę. Todėl ištyrėme baltų (pirmiausia lietuvių) ir slavų kalbų pagrindinių žemdirbystės terminų etimologiją, norėdami nustatyti, kiek šie terminai reprezentuoja bendrus ide. archaizmus, kiek baltų-slavų inovacijas ir kiek baltų ir slavų inovacijas atskirai. Jeigu atitinkamus žodžius galima traktuoti bendrabaltiškais (praslaviškais), tai dėl vietos stokos apsiribojome tik jų nurodymu, – jeigu ne, tai nurodome ir kitų baltų ir slavų kalbų žodžius. Ide. atitikmenys ir rekonstruotos prokalbės formos etimologijai paaiškinti nurodomos tik sunkesniais atvejais.] Lie. sóra : prasl. proso (ši forma yra visose slavų kalbose) ir *bъrъ ‘Panicum miliaceum’ (pvz., le. ber, bru, ukr. bor, bru, s.-kr. bâr ir t. t.); lie. žodis yra panašus į seną vedinį iš veiksmažodžio sė́ti (Schrader I 504)⁸ [Lie. sóra panašumas į mordvių súro, sură ‘sora’ yra atsitiktinis; plg. Joki A. Uralier und Indogermanen, Helsinki 1973. S. 60], bet slavų žodžiai etimologiškai susiję su gr. περκνός ‘margas’ greta s. i. pŕ̥śni- ‘t. p.’ (Vasmer III 378–379 ir Pokorny 820, žr. peȓ-, prȇ-) ir su veiksmažodine šaknimi bher-3, minėta prie *borzda (plg. Berneker 110). Ryšium su tuo *bъrъ galima būtų interpretuoti kaip -u kamieno būdvardinę šaknį su nuliniu vokalizmu (*bhr̥-u). Tokios raidos semantinę paralelę turime *gorx iš *ghers- ‘trinti’ atveju.
Šaltinis:: Gołąb 1982, 128

Antraštė:: sóra
Straipsnelis:: Tikslių atitikmenų neturi nei kt. baltų, nei ide. kalbose. Tačiau jis gali būti senas baltiškas žodis.
Šaltinis:: Sabaliauskas 1958a, 457

Antraštė:: sóra
Straipsnelis:: E. Neminenas pažymi, kad lie. sora : la. sāre kitose ide. kalbose neturįs atitikmenų ir todėl sunku nustatyti jo kilmę. Jis nesutinka nei su O. Šraderio nuomone: lie. sórą sieja su sė́ti-, nei su K. Būgos: sorą sieja su sótus (šaknis sō- iš ide. *sā-). Jo nuomone teisingiausia lie. sóra kildinti iš *psōrā. Tiktai, turint galvoje la. sāre pirmykšte lytimi reikėtų laikyti ne *psōrē, bet *psārā (*ps-ā < ide. *bhs-ā-). Laikydamas sórą baltiškuoju, iš senovės paveldėtu žodžiu, E. Nieminenas nepritaria nei tiems, kurie mano jį esant skolinį iš finų-ugrų kalbų, nei tiems, kurie galvoja, kad fino-ugrai jį pasiėmė iš baltų.
Šaltinis:: Palionis 1961, 254

Antraštė:: sóra
Straipsnelis:: [Pateikiame divergentines prasl. ir pr. inovacijas, t. y. inovacijas, kurios suponuoja naujybes bendrame tarminiame kontinuume, egzistavusiame iki lyginamųjų dialektų susiformavimo:] Prasl. proso [14] 'sora (varpinių šeimos duoninis augalas)' [bulg. просо, s. r. просо, č. proso, polab. prösü (ir kt. pvz. – A. G.)] atitinkantį pr. prassan 'sora' nederėtų laikyti slavizmu (tokiam teiginiui nėra nei fonetinio, nei morfologinio ar leksikologinio pamato, nors neatrasime aiškesnių argumentų prieštaraujančių skolinimuisi). Iš esmės žinoma tik viena šiek tiek patikimesnė prasl. proso etimologija: proso siejamas su lie. sóra 'varpinių šeimos duoninis augalas', la. sāre 't. p.'. Reikia pridurti, kad šių sunkiai gretinamų lyčių praforma laikoma *psar- (plg. s. i. psáraḥ 'valgymas, sotinimasis', apsu 'be maisto', gr. ψώχω 'trinu, trupinu'). Plg. prasl. pьšeno 'sorų kruopos, soros' bei pьxati 'trinti, smulkinti, trupinti', prasl. žito 'grūdinės kultūros' bei s. air. biad (< *gu̯eito) 'maistas'. Iš pateiktų ide. paralelių aiškėja, kad čia kalbama apie sutrintus, sugrūstus grūdus, kurie buvę svarbiausias maistas, plg. pragerm. hersion 'sora' (vok. Hirse) genetiškai siejamą su osk. caria 'duona', gr. κόρος 'sotumas', lie. pãšaras 'maistas', arm. serm 'grūdai'. Taigi prolytė *psār ryt. bl. kalbose virto *sāra, sl. Kalbose dėl perkaitos – *prăso 'sora'. Įsitvirtinti čia pateiktai etimologijai kliudo suomių kalbos paralelės bl. kalbų soros pavadinimui (suom. suurus 'valgis, patiekalas iš grūdų' ir kt.), nes pastarųjų baltiška kilme abejojama. Jeigu ryt. bl. kalbų soros pavadinimą laikysime skoliniu iš suomių kalbos, tada negalėsime prasl. proso sieti su bl. žodžiais.
Šaltinis:: Мартынов 1988, 14–15

Antraštė:: šorà
Reikšmė:: ‘triukšmas, jaudulys, lakstymas’
Straipsnelis:: Baltarusių tarmės turbūt pasiskolino lie. šorúoti (plg. br. trm. расшо́рыць ‘sugriauti’), o rusų tarmėse (в олонецких говорах) pasiskolintas lie. šorà ‘шум, волнение, беготня’ (plg. шорега ‘bildesys, triukšmas, audra’), galimas daiktas, tarpininkaujant fino-ugrams. Priesaga -era šiaur. Rusijos tarmėse dažnai vartojama skoliniuose.
Šaltinis:: Горячева 1985 (1988), 67

Antraštė:: sóra
Reikšmė:: Hirse
Straipsnelis:: A. Nehringas (Die Indogermanen- und Germanenfrage, Leipzig, 1936, 142t.) rašo, kad soros, kaip ir kviečio pavadinimas, yra sena ide. kalbų leksinė gretybė, paplitusi iki pat Azijos. Dar Hroznas s. i. dū́rva lyginęs su arabų durrā’, sorgo pavadinimu, kurį atitikusi hebr. sōrâ. Bet esanti ir lie. sora ‘Hirse’, kuri sieta su *sēi-. Esą sunku patikėti, kad lie. sora ir hebr. sōrâ sutapimas atsitiktinis. Nedėdamas šio pavyzdžio prie kitų, kuriuos Nehringas pateikia kuriamai pietrytinės ide. protėvynės teorijai paremti, manyčiau, kad čia yra ikiindoeuropietiškosios Euroazijos žodis, kuris išnyra, iškyla tai vienoje, tai kitoje kalboje.
Šaltinis:: Pisani 1968, 18