Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: spalva, skindelis, alkas.

Rezultatai

Antraštė:: spalva
Straipsnelis:: Lie. spalva = la. spalva ‘plunksna, kailis, kailio, šerių spalva’, etimologija neaiški, galbūt gimin. lo. spolium ‘nulupta gyvulio oda, karo laimikis, trofėjus’, gr. σπολάς ‘odinė apranga’ ir t. t., kilę iš šaknies, matomos s. v. a. spaltan ir t. t. ‘skaldyti’.
Šaltinis:: Buck 1949, 1051

Antraštė:: spalvà
Straipsnelis:: Abstrakčios spalvos sąvokos atsiradimas siejamas ‘su mokslo ir jo poreikių bei dažų gaminimo ir dažininkystės technikos plėtra’ (Malinauskienė, Klb XXXIV (2), 101). Dabartinėje lietuvių kalboje spalvos sąvoka reiškiama žodžiu spalva, kuris yra bendras rytų baltų vedinys. Pradžią šiam žodžiui yra davusi, ko gero, ide. veiksmažodinė šaknis *(s)p(h)el-, reiškianti aktyvų veiksmą ‘skelti, nuskelti, nuplėšti, nurauti’, iš kurios su u̯ išsivestas daiktavardis *spalvā (Pokorny 985 t.). La. spal̃va reiškia ‘plunksna, gyvulių plaukas’, ir ši reikšmė, ko gero, yra senesnė. Jungiamoji grandis tarp senosios reikšmės ‘plunksna’ ir naujesnės ‘regimas šviesos tonas’ būtų ta, jog konkretiems objektams būdingi spalviniai požymiai [dar plg. pláukas, la. plauka ‘spalva’, šerỹs ‘t. p.’]. [164] Analizuojamas žodis, rodos, nėra užfiksuotas sen. lie. raštuose, tačiau kai kurie onomastikos duomenys liudija jį buvus ir senesniais laikais, plg. upėvardžius Spálvė, Spal̃vė (Dubysos dešn. intakas) [Vanagas LHEŽ 311). Vartoti abstrakčia reikšme [spalvà pradėtas] galbūt panašiu metu kaip la. krãsa dėl rusų kalbos įtakos XIX a. II-oje pusėje (Karulis LEV II 418). ‘Spalvos’ reikšmę dar turi žodžiai: dãžas [dažniausiai vartojamas žemaičių], ži̇́edas.
Šaltinis:: Andriukaitienė 1996, 163–164

Antraštė:: spalvà
Straipsnelis:: Lie. spalvà (spal̃vą) įprasta skirti prie šaknies (ide.) *(s)p(h)el- ‘skelti (skilti), plėšti’ žodžių, kur, tarp kitko, iš baltų kalbų dar priklauso lie. spãliai, pr. spelanxtis ‘skeveldra’ ir kt. Tai visiškai įmanomas aiškinimas. Vienam kitam kartais ima rodytis, kad tai nepriimtina semantiškai. J. Pokorno žodyne prie minėtos šaknies tenurodytas semantiškai parankesnis la. spal̃va ‘plunksna; plaukas’ (Pokorny 986). Tačiau jokios semantinės prarajos tarp lie. spalvà ir la. spal̃va nėra; lygiai tokia pat raida abstraktėjimo linkme matyti ir latvių kalboje, plg. trm. bei pasenęs guovis sauce spalvā (nach der Farbe) EH II 545, kâda tèn spal̃va tài cũkài? KR III 403. Panašiai lie. plaukas atliepinys la. (trm.) plaûk(s) reiškia ne tik ‘pašukos, paminos, spaliai’, bet ir ‘spalva’, plg. uolas dažādās plaukās ME III 324. Ide. kalbose bene labiausiai įprasti tokie reikšmės ‘spalva’ žodžiai, kurie susiję su (kūno) paviršiaus, dangos, t. y. odos, kailio, plaukų, plunksnų pavadinimais (Buck 1050 t.). Atsisakymas matyti sąsają su ‘skelti, plėšti’ reikšmės žodžiais (S. Ambrazas, Balt XXXI 8) irgi negali būti teisinamas neįveikiamais semantiniais sunkumais. Juk sakytieji (gyvūnų) dangos (kailio, plaukų…) pavadinimai toliau ne vienas yra padarytas iš veiksmažodžio, nusakančio tos dangos atskyrimą (dyrimą, plėšimą, pešimą…). Net tos pat šaknies *(s)p(h)el- dar yra gr. σπολάς ‘nudirta (išdirbta) oda; odinis šarvas’, lo. spolium ‘nuluptas kailis; prisiplėštas (karo) grobis’. Kad lie. plùnksna ir plùnkti ‘plėš(y)ti, pešti’ tokie panašūs, irgi nėra atsitiktinumas. Spėjimas, kad skirtingos reikšmės lietuvių ir latvių daiktavardžiai galėję atsirasti daiktavardėjant būdvardžiui *spal̃vas, neva buvusiam šalia pal̃vas ‘gelsvas, sartas’, aiškiai prieštarauja dar nesunkiai atsekamai tikrajai rytų baltų *spalvā semantinei raidai. Tad jei ribojamasi vien argumentuotomis etimologijomis, reikia pripažinti, kad tradicinis spalvà aiškinimas ir toliau lieka vienintelis, be alternatyvos.
Šaltinis:: Urbutis 1998c, 114

Antraštė:: spalvà
Straipsnelis:: La. spal̃va – aiškus lie. spalvà giminaitis. Jie kildinti iš ide. šaknies *(s)p(h)el- ‘skelti, nurauti, nuplėšti’ (ME III 983; Pokorny IEW 985–986; I. Andriukaitienė, LKK XXXVI 163 tt.), tačiau tai nemotyvuota semantiškai. Žodyje spalvà įžvelgus judrųjų s, jį būtų galima sieti su būdvardžiu pal̃vas (plg. dar pal̃šas, pìlkas ir t. t.). Tai pagrįstų ir vandenvardis Spálvė/ Spal̃vė Krtv (taip pat ir la. Spalvene), semantiniu požiūriu daug artimesnis lie. pal̃vė (plg. dar Palwe, la. Palva, Palvene, lie. Palvasà Žl; Šs; Smn) negu abstrakčiam daiktavardžiui spalvà (plg. Vanagas LHEŽ 242, 311). Be to, iš šaknies *pel- gana dažnai ide. kalbose daryti hidronimai (Schmid, Donum Balticum, 474–475). Tad būdvardis pal̃vas baltų kalbose galėjo turėti ir variantą *spal̃vas, kuriam daiktavardėjant latvių kalboje atsirado plunksnos pavadinimas, o lietuvių – spalvos pavadinimas.
Šaltinis:: Ambrazas 1996a, 8