Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: tauta, vynas.

Antraštė:

tautà

Reikšmė:

giminė, gentis, gens, natio

Straipsnelis:

žr. čiūtys

Šaltinis:

Karaliūnas 1976, 91

Antraštė:

tautà

Reikšmė:

ilgėjimasis, liūdesys

Straipsnelis:

žr. čiūtys

Šaltinis:

Karaliūnas 1976, 91

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Kiparskio (Kiparsky V., Russische historische Gramm., 1967, vol. II, 160) ėlionės, jog lo. tōtus bei lie. tautà galį būti giminiški, yra be pagrindo. Lie. tautà 'people' giminiškas su osk. touto 'city, people'.

Šaltinis:

Mann 1970a, 113

Antraštė:

tauta

Straipsnelis:

Indoeuropiečiai turėjo terminą, ekvivalentišką 'genties' ar net 'liaudies', 'nacijos' pavadinimui. Ypač gerai jį reprezentuoja Vakarų ir Šiaurės Europos kalbos: galų Teuto-, Touto- varduose; s. airių tuath 'gentis, liaudis, šalis', kimrų tud 'liaudis, šalis'; oskų touto 'civitas', umbrų tota-m; go. þiuda, s. ang. þēod, s. v. a. diot(a) (iš jo adj. s. ang. þēodise, s. v. a. diutisc, vok. deutsch 'priklausoantis tautai'), go. þiudans 'karalius'; lie. tautà, la. tauta, pr. tauto 'šalis'; be abejonės ir (kaip skoliniai) r. čužoj 'alien', s. sl. štuždь, etc. Šie faktai rodo buvus ide. *teutā f., iš kurio kilę įvairūs derivatai, plg. *teutonos, *teutiskos, *teut(i)yos. [101] Bet ide. *teutā egzistavo ir anatolų bei iranėnų kalbose [p. 107]. Ide. *teutā įprasta kildinti iš veiksmažodinės šaknies *teu-/*tewə- 'augti, brinkti'. Man atrodo, kad tik indų-iranėnų kalbose esama duomenų, leidžiančių rekonstruoti pamatinį veiksmažodį 'būti stipriam, galingam; pajėgti': s. i. tavīti, av. tav-, s. persų tāvayatiy. Senoji ide. *teutā reikšmė buvo 'jėga, galia'; reikšmė sukonkretėjo į 'tautą'. [Buvo nuomonių, kad ide. *teutā pirminė reikšmė – 'aibė, masė, liaudis, šalis', 'plénitude', žr., pvz. Pokorny 1959: 1084; Devoto 1962: 319 (: 'l’assemblea'); Benveniste 1969: 366. – W. P. Schmid (BzN 11, 1960, 202) manė, kad 'gens, natio'].

Šaltinis:

Szemerényi 1977, 107

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Germanų kalbose aiškiai skiriami du savi žodžiai: þeuda 'tauta, natio' ir leuda 'tauta, populus'. Pirmuoju žodžiu skiriama 'savi – svetimi ('sava giminė, gentis' ir kt.)', antruoju – 'vienas – daugybė kaip vienovė'. Abu šie žodžiai yra tikrai germaniški. þeuda turi tokius patikimus ide. atitikmenis: lie. tautà, la. tàuta, pr. tauto 'šalis', s. air. tuath 'tauta, giminė', oskų touto 'pilietybė, tauta'. þeuda pragermanų yra perimtas iš indoeuropiečių; leuda yra pragermanų naujadaras [225]. Toliau [226–227] analizuojama analogiška semantinė mikrostruktūra slavų kalbose, norint nustatyti prasl. ръlkъ ir pragerm. fulka 'giminė, gentis, karinis dalinys' pirmumą kilmės atžvilgiu.

Šaltinis:

Мартынов 1963, 225

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

tauto E. 793 'Land' [ir kt.]: lie. tautà, go. þiuda, s. air. tuath, osk. touto 't. p.', kimr. tūd 'Land' ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. I 712.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 324

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Etruskų titulas meχθuta atitinka osk. meddíss túvtiks 'aukščiausiasis miesto – valstybės magistratas'. Antrasis etrusk. termino žodis θuta gali būti susijęs su ide. *teut- 'tauta' (Walde-Pokorny I 712), iš kurio kilę artimi savo prasme kitų ide. kalbų terminai, plg. s. air. tuath 'tauta', kimr. tūd 'žemė', kornų tus 'žmonės', go. þiuda, lie. tautà, la. tàuta.

Šaltinis:

Харсеких 1966 (1968), 288

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti vadinamąją pirminę baltų k. leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archajiškas leksemas, reikšme ir forma visiškai sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų k. raidoje.] Kitas baltų 'liaudies' pavadinimas yra *tautā- (iš ide. *teutā-): lie. tautà dabar 'naciją' (tačiau seniau Prūsijos lietuviai taip vadino Vokietiją), la. tautas pl. f. 'svetimi žmonės', tàuta 'giminė, tauta; rūšis', pr. tauto 'kraštas, Land' iš 'žmonės'. Iš gausių ide. atitikmenų plg., pvz., oskų touto 'civitas', s. air. tuáth 'žmonės', greta kimrų tūd 'kraštas', go. þiuda 'žmonės', s. v. a. diot(a) 't. p.', iš kur vėliau adj. deutsch, dabar 'vokiškas, vokiečių'.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 231

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Išskyrus lotynų k., kitose italikų kalbose šis terminas reprezentuojamas umbrių žodžiu tota, kuris reiškia 'urbs' arba 'civitas', 'miestas' arba 'valstybė'. Oskai turi tą patį pavadinimą touto 'valstybė'. Keltų kalbose *teutā- randame s. air. tuath 'liaudis; šalis', kimbrų tud 'šalis' (bretonų tud 'žmonės'). Atitinkamas terminas germanų kalbose yra go. þiuda ' ἔθνος; liaudis, nacija'. [364]. Šioje dialektų zonoje dar turime: lie. tautà, pr. touto 'šalis, žemė, kraštas'. S. sl. būdvardžiai tŭždĭ ir štŭždŭ, reškiantys 'svetimas' forma ir reikšme neatitinka baltų kalbų formų. Slavų formos, reprezentuojančios *tudjo- ir *tjudjo-, pasidarytos iš germaniško skolinio. [365] Socialinio termino *teutā atsiradimas yra aiškus. Tai pirminis abstraktas su priesaga *-tā, padarytas iš šaknies *teu- 'būti išsipūtusiam, gausiam'. Ši šaknis yra labai produktyvi. Būtent ji tapo indoiranėnų veiksmažodžiu 'galėti, pajėgti': av. tav- ir gausios veiksmažodinės formos, s. i. tavas- 'jėga', taviṣī- 'galia', s. persų tunuvant 'gausus' ir t. t. Taigi *teutā apytikriai aiškintinas kaip 'pilnumas, gausumas', kuris apibūdina vientisą socialinės grupės vystymąsi. [366]

Šaltinis:

Benveniste 1969, 364–366

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Gr. Τεύταμος bendras makedoniečių pavadinimas [...]. Šie antroponimai graikų k. yra izoliuoti ir, atrodo, išvesti iš kitose vakarų ide. kalbose gerai paliudyto žodžio. Germ. kalbose: go. þiuda, italikų kalbose venetų teuta, oskų touto 'miestas, liaudis'; keltų kalbose: s. air. tūath 'liaudis'; baltų kalbose lie. tautà, ide. *teutā Pokorny 1084 ir toliau.

Šaltinis:

Chantraine DEG, 1111

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Jotvingių taud ‘liaudis, žmonės’, plg. lie. tautà, la. tàuta, bet pr. amsis (čia tauto ‘kraštas, šalis’).

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 80

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Lie. tautà slypi žmonių gausumo reikšmė (plg. Būga 1959, 321) Jis kilo iš *teu̯-tā ir turbūt jau baltų kalbose įgijo formą *tou̯-tā (plg. Petit 2000, 142–143). Jis bendras baltams (plg. la. tàuta, pr. tauto (E 793), germanų (plg. go. þiuda), keltų (plg. s. air. tuath), ilyrų (Teut), oskų (touto), umbrų (tota-) kalboms. Jis galbūt kadaise žymėjo centr. Europoje besiformuojančius stambesnius visuomeninius teritorinius junginius – pirminę valstybės užuomazgą (plg. Devoto 2004, 51 tt.; Benveniste 1970, 366; Meid 1984, 94). Be to, kai kurie tyrėjai *teu̯-tā dar sieja su het. tuzzi- ‘armija’. Tad neatmestina, kad prototipinė reikšmė galėjo būti ‘karių būrys’ (plg. Bonfante 1977, 2t.; Gamkrelidze, Ivanov 1984, 749).

Šaltinis:

Ambrazas 2006, 15

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

Sl. *tjudjь ‘svetimas (fremd)’ (r. čužoj, ukr. čužyj, br. čužy, s. r. čužь, s. sl. štuždь ir kt. […]) daugumos tyrėjų laikomas skoliniu iš germanų kalbų, plg. go. þiuda (žr. Vasmer REW). Skolinimas grindžiamas priebalsiu -d-, besiskiriančiu nuo ide. *touta / *teuta (lie. tautà, la. tàuta, pr. tauto, oskų touto, go. þiuda, ilyrų Teuton etc.). Kai kurie mokslininkai (pvz., H. Peredesenas, J. J. Mikkola) taip nemano. Aš esu linkęs manyti, kad priebalsis -d- žodyje sl. *tjudjь priskirtinas prie neretų bl.-sl. -b- / -p- varijavimo atvejų (remiantis Kiparskiu), plg. sl. *tvьrdъ ir lie. tvìrtas. Sl. *tjudjь savo semantikoje yra išlaikęs tam tikrų senovinių bruožų, leidžiančių jį sieti su ide. *touta kontinuantu latvių kalboje, visų pirma folklore. Plg. la. tautās iet [originale tautas iet] ‘heiraten (auf das Mädchen bezogen)’, pažodžiui: ‘in die Fremde gehen’, tautietis ‘Bräutigam’.

Šaltinis:

Eckert 2006, 87–88

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

žr. liaudis

Šaltinis:

Eckert 2006, 88

Antraštė:

tautà

Straipsnelis:

[Aptariama ide. dvibalsio *eu raida baltų ir slavų kalbose, veikiausiai *eu > *ou̯/V, *i̯ou/C]. Jei taip yra, tai lie. tautà yra problemiška. Pedersenas (Studi Baltici 4, 1935, 151) siūlė aiškinti disimiliacija *t‘...t > *t...t, bet tai nėra patrauklu. Pasak Beekes (JIES 26, 1998, 464t.), tautà galėtų būti skolinys iš substratinės kalbos.

Šaltinis:

Derksen 2010, 38

Antraštė:

tautà

Reikšmė:

people

Straipsnelis:

[Aptariama ide. dvibalsio *eu raida baltų ir slavų kalbose, veikiausiai *eu > *ou̯/V, *i̯ou/C. Prūsų kalbos duomenys patvirtina *eu > *ou̯/V, bet *eu > *i̯ou/C vyko tik katekizmų, ne Elbingo žodynėlio kalboje. Pvz.:] pr. tauto ‘land’ : lie. tautà ‘people’, go. þiuda.

Šaltinis:

Derksen 2010, 39

Antraštė:

tautà

Reikšmė:

Volk, Nation

Straipsnelis:

Go. þiuda, s. isl. þjóð, s. ang. þēod, s. saksų thiod(a), s. v. a. diot(a) ‘Volk’ (< germ. *þeu-đō-), os. touto ‘civitas’, s. air. túath ‘Volk, Stamm, Land’, lie. tautà ‘Volk, Nation’ < ide. *teu̯h₂-téh₂-, kuris yra e-laipsnio darinys iš ide. šaknies *teu̯h₂- ‘schwellen, stark werden’ (plg. s. i. út tavīti ‘ist stark’). Pirminė reikšmė gal būtų ‘Anschwellung’ → ‘Menschenhaufen, Volksmasse’. Kita galimybė būtų kildinti *teu̯h₂-téh₂- iš šaknies *teu̯H- ‘(freundlich) beachten; schützen’.

Šaltinis:

Casaretto 2004, 455

Antraštė:

tautà

Reikšmė:

народ, нация, страна

Straipsnelis:

Straipsnyje kalbama apie ide. priesagos *-ā (*-ā < *-aH), būdingos kuopinėms formoms, atspindžius baltų ir slavų kalbose. Minimas germanų, baltų, keltų kalbose išlikęs kuopinis daiktavardis su ide. kamienu *teu̯-tā- (lie. tautà ‘народ, нация, страна’, la. tàuta ‘народ’, pr. sg. tauto f. ‘страна, народ’, go. þiuda f. ‘народ’, plg. s. air. tūath ‘народ’, oskų touto, umbrų tota ‘государство’).

Šaltinis:

Дегтярев 1994, 32