Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: verpelė, ūmas, skersas.

Antraštė:

ver̃pelė

Reikšmė:

statin(ait)ė

Straipsnelis:

Κ. Βūga tik sykį (1922) yra trumpai prasitaręs dėl šio žodžio kilmės: atsiliepdamas į vieno kalbos normintojo patarimą vietoj slavizmo bačka vartoti tariamai savo žodžius bosas ir verpelė, jis perspėjo tuodu žodžius esant gautus iš vokiečių kalbos. J. Enzelynas la. vẽrpelė, šalia prirašęs ir lietuvių žodį, irgi nurodė esant iš germanų, dėl šaltinio teprimindamas šv. värpill ‘statinaitė’ (ME IV 564). K. Almino germanizmų žodyne verpelė ‘hölzernes Geschirr, Fäschen’. Aiškaus apsisprendimo dėl šaltinio nematyti nė E. Frenkelio etimologijos žodyne: kildinama iš germanų, o dėl šaltinio primenama s. isl. verpill ‘statinaitė; kubiukas’ ir s. ang. vyrfel ‘(už)metamoji šikšnelė’, be to, dar prišliejamas ir Almino dvejopas aiškinimas (Fraenkel 1226). Almino kartojimu iš esmės reikia laikyti ir neseną LKŽ redakcijos prierašą šalia antraštinio žodžio ver̃pelė: << (vok. dial. vērdel, plg. la. verpele)>> (XVIII 779), tik vietoj la. verpele turėtų būti vẽrpele ar bent jau vērpele, nes šiaip gali kas supainioti su la. trm. verpele ‘gumulas, tumulas; garbana’, kuris yra pačių latvių žodis, o ne germanizmas. Kiek kitokia klaida buvo įsivėlusi atlase: <<Ver̃pelė (plg. la. vẽrpele, vok. verpill, vērdel)>> (LKA I 71) – visiškai akivaizdus apsirikimas yra s. isl. (arba šiaurės germanų) žodžio verpill palaikymas vokišku. Lietuvių kalbos atlaso I t. (1977) 22 žemėlapis leidžia susidaryti išsamų rūpimo žodžio (reikšme ‘alaus statinė’) dabartinio paplitimo vaizdą. Matyti, kad tai perdėm žemaičių dounininkų (šiaurės žemaičių) pavadinimas. Rašytiniai verpelė šaltiniai nėra seni, prasideda, kaip matyti iš LKŽ, su XIX a. ir, natūralu, priklauso žemaičių rašytojams. Žemaičių žodis kaip specifinės jų realijos (tam tikro indo ir kartu, svarbiausia, saiko, nusistovėjusio dydžio matavimo vieneto) sunkiai verčiamas pavadinimas XVII a. viduryje pateko į lokalinę lenkų kalbą. Istorikas K. Jablonskis savo knygoje (Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941, 291 t.) ištraukų su šia žemaitybe yra pateikęs iš 32 lenkiškų dokumentų, išdėstydamas jas chronologiškai (1650–1785). Dauguma tų dokumentų, turinčių žemaitybę werpel (ar pan.), yra dar iš XVII a. Tai, kad dokumentų kilmės vietų didelė dauguma yra kaip tik iš to ploto, kuriame ir dabar išplitęs verpelė, patvirtina spėjimą, kad werpel pasirodydavo lenkiškuose dokumentuose tik tų vietų, kuriuose žemaičių tai pačiai realijai vadinti vartota verpilė. Šis žodis nėra tik dounininkų; pirma, variantą verpelis turi dūnininkas L. Ivinskis (žr. LKŽ). Antra, verpelė yra A. Juškos užrašytuose vestuvinėse dainose (žr. LKŽ) ir oracijose. Kilmei aiškinti mažai tepraverčia kirčiavimo svyravimas – ver̃pelė ir verpelė̃. Gal pravartesnis būtų tvirtapradės priegaidės konstatavimas – bent kiek remtų įtarimą, kad tai tiesioginis germanizmas. Tačiau tvirtapradės priegaidės buvimas labai abejotinas. LKA pateikiamos formos visos yra tik tvirtagalės priegaidės. LKŽ vérpelė nurodo iš J I 181, Κ. Būga, Frn.W. Tiesa, kad Būga yra parašęs vérpelė, bet tas parašymas gal iš kokių informantų, taip pažymėjusių kirčio vietą. A. Juškos žodyne parašymas vérpelė juo labiau netinka tvirtapradės priegaidės iliustracijai. LKŽ dar yra verpelė̃. Retesnis garsinis variantas yra verpilė́, pirmą kartą aiškiai iškeltas atlase (LKA I 71). verpilė̃ nėra su savo i nei izoliuotas, nei iš kur kitur atklydęs, o, atvirkščiai, glaudžiai susijęs su vietine pačių žemaičių nereta fonetine ypatybe. Šalia mot. g. (ė-kamieno) variantų ver̃pelė̃, verpilė̃ dar yra vyr. g. (ia) kamieno morfologinis variantas ver̃pelis. Tai, kad šis dabar retas variantas randamas tiek XX a. šnektose, tiek XIX a. šaltiniuose, lyg turėtų rodyti jį kadaise buvus dažnesnį. Tokiai išvadai gali pritarti ir XVII bei XVIII a. lenkiškieji dokumentai, kuriuose werpel dažniau vartojamas kaip vyr. g., o ne mot. g. daiktavardis. LKŽ išskirtos trys verpelė reikšmės: 1. ‘statinė (iš pavyzdžių matyti, kad dažniausiai vartojama alui, bet ne sykį ir kam kitam laikyti), 2. ‘medinis indas sviestui mušti, muštokė (konkrečiai nurodyta tik viena vieta – Barstýčiai), 3. ‘tūrio matas, lygus ketvirtadaliui statinės (taip buvę vartojama apie Plãtelius). Pirmąja reikšme pateikti ir variantai: verpilė̃, ver̃pelis, pastarasis dar ir trečiąja. Le. werpel paties (tuščio) indo (tad ‘statinės’ ar ‘statinaitės’) reikšme palyginti retai tepasitaiko. Viename lenkiškame dokumente (1650) aiškiai nurodyta paskirtis (<<Do piwa werpeli dwie>>), kitame, kad verpelės yra ąžuolinės, senos. Dažniausiai žodis buvo vartojamas trečiąja reikšme – nurodomas verpelėse, statin(ait)ėse laikomų dalykų, verpelėmis matuojamų tūrio dydis. K. Būgos užsimintas Würfel labiausiai nepriimtinas dėl semantikos. To žodžio (plg. ir v. v. a. würfel, s. v. a. wirfil) pagrindinė reikšmė yra ‘mėtomasis (žaidžiant, lošiant) kauliukas, burta; (prk.) burtas’, tad ir jo darybos sąsaja su ‘mesti’ reikšmės veiksmažodžiu nekelia abejonių. Vokiečių žodis, tarp kitko, iš tikrųjų, yra patekęs į lietuvių kalbą, tik tas germanizmas – ne D. Lietuvos verpelė, o beveik vien tik M. Lietuvos šaltinių, pradedant seniausiais išlikusiais rankraštiniais žodynais, vérpelis ‘žaidžiamasis kaulelis; koks ketvirtainis, kubelis; burtai’. Ιš Almino nurodyto v. v. ž. vērdel kildinti verpelė beviltiška dėl fonetikos (p buvimo vietoj d). Nurodytas wērdel yra tik ankstesnė tarminė atmaina to paties vokiečių žodžio, iš kurio kitos tarminės atmainos – r. pr. v. vêrdel – tas pats Alminas kildino lie. verdelis (Alm 146) = vérdėlis ‘toks bėralų saikas’ (LKŽ), kuriame dantinis priebalsis turi būti puikiausiai išlaikytas. La. žodžio įprasčiausia forma yra vẽrpele, bet pasitaiko ir ver̃pele, taip pat vyr. g. vẽrpelis, vẽrpelis; iš vienos Žiemgalos šnektos žinomas ir vẽrpis ‘alaus indas’. Dažniausiai pavadinamas koks medinis indas, kurio išvaizda, dydis, paskirtis gali įvairuoti, už kibirą didesnis indas, statinė, pailguotinas kubilas, kubiliukas, lauknešė, o iš laikomų dalykų minimas alus, sviestas, sriuba, vanduo. Ką tik pateikto la. vẽrpele apibūdinimo jau visiškai pakanka įsitikinti, kad nėra jokių nei formalių, nei semantinių, nei geografinių kliūčių, kurios neleistų iš šito žodžio kildinti verpelė. Žodis, iš kurio galėtų būti la. vẽrpelė (o iš šio toliau ir ž. verpelė), šiaurės germanų kalboms gerai pažįstamas. Tai s. (ir n.) isl. verpill vyr. g. ‘(žaidžiamasis) kub(iuk)as; vandens (ar gėrimų) indas, statinaitė’, s. šv. värpil ‘statinaitė, šulikė’, šv. trm. värpäl ‘t. p.’, norv. verpil ‘t. p.’. Tai kiek kitoniška atmaina iš esmės to paties vedinio (iš germ. *verp-a- ‘mesti’: s. v. a. werfan, s. isl. verpa ir kt.), kurio kitas atstovas yra ir anas anksčiau kliudytas vok. Würfel, nors šiaip nurodant šaiurės germanų žodžio artimiausius atliepinius ne sykį pradedama nuo s. ang. wyrpel ‘(už)metamoji šikšnelė (prie sakalo kojos)’. Baltai tą statin(ait)ės pavadinimą gal bus gavę ne iš bendrosios šiaurės germanų kalbos, o veikiau iš vėlesnės švedų – taip lyg leistų manyti skolinio šiek tiek didesnis fonetinis artumas su šv. trm. wärpäl. Kalbant apie dounininkų verpelė geriau būtų įžiūrėti ne latvių, o kuršių tarpininkavimą ir jį vadinti ne leticizmu, o kuronizmu (kuršybe) – bent jau žodžio geografija tam puikiausiai pritartų.

Šaltinis:

Urbutis 2002a, 25–33