Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: šovėjas, paskendėlis, piršininkai, papeliuškas, grabstelėti, pavėnė, sugėdinti, stačias, pavirpė, aketė, aršus, šauju, skliustas, burė, maitinti, piningas, abrozdas, niekados, saugoti, liecyba, leketas, tekinti, velyti, veikti, krypti, ragava, spenys, smelys, putoti, duotas, gyvis.

Antraštė:

šovė́jas

Straipsnelis:

Galima teigti, kad Sovijaus (Совий) vardo pagrindą sudaro baltų nom. ag. *šovēj(a)s/*sovēj(a)s iš veiksmažodžio *sauti reikšme ‘kišti’, ‘stumti’, ‘mesti’ ir pan. (atskirai imant specializuota reikšme ‘šauti’). Plg. lie. šovė́jas ‘šaulys’ (: šáuti, plg. šovinỹs ir pan.), la. šavējs (: šaut, plg. šaviņš ir pan.). Būdinga, kad reikšmė ‘kišti’, ‘stumti’ ir panašios sudaro archaiškiausią šių veiksmažodžių semantikos sluoksnį (plg. sl. *sovati iš senesnio *suti < *sautei, plg. *sujǫ). Reali panašaus žymėjimo motyvacija aiškinama tuo, kad v. priklauso pagrindiniam laidotuvių ritualo žyniui, kuris lavoną įstumia į ugnį, į krosnį, plg. lie. šáuti duoną į pečių, la. šaũt maizi krāsnī (p. 25–26), plg. dar lie. šovi̇̀kas ‘tas, kuris kiša (šauna) duoną į krosnį’ (= šovė́jas), šovi̇̀kė ir prakeikimo formulę kad tave Perkūnas šaut (= trenktų), br. кад цябе Пярун сунуй = Perkūnas sudegina savo auką (p. 27).

Šaltinis:

Топоров 1985 (1987), 25–27

Antraštė:

šovėjas

Straipsnelis:

[Rekonstruojamas mitinis vardas, r. Совий, tai žmogus ir dievas, pradėjęs laidojimo paprotį – sudeginimą]. Noras susieti Совий su свинья, солнце [523] yra menkai tepatenkinantis. Daug tikslesnė prielaida, kad vardo Совий pagrindas yra apeliatyvas, tipo *šovēj(a)s/*sovēj(a)s, esantis nomen agentis iš v. *šauti (*sàuti) su reikšme ‘совать’, ‘stumti’ ir pan. […] Realiai žodyje Совий atspindėtas tipas, realizuotas lie. šovėjas (: šauti) ir la. šāvējs (: šaũt) […]. Būdinga, kad reikšmės ‘kišti’, ‘stumti’ ir pan. sudaro patį archaiškiausią šių reikšmių semantikos sluoksnį, kas slavų yra *sovati iš ankstesniojo *suti < *soutei. […] Pačiose baltų kalbose tiksliausias veiksmažodžio šáuti/šaũt/saũt atitikmuo yra tas, kuris žymi duonos dėjimą į krosnį, į ugnį. Toks pats vaizdas yra slavų kalbose, plg. rusų совать (сунуть) хлеб в печ, огонь ir t. t. Neabejotina, kad šis atitikimas, kurio centras yra veiksmažodis, gali būti rekonstruotas ir baltams-slavams (nepaisant skirtingų duonos pavadinimų baltų ir slavų kalbose). Taip pat tikslinga atkreipti dėmesį į išskirtinai svarbų motyvą – herojaus pašovimą į krosnį, minimą pasakose. Geriausiai šis motyvas atspindėtas rusų pasakose, kur herojų pašauti į krosnį stengiasi ragana, tačiau realiai tai padaro pats herojus (subjektas) raganai (objektas). Veiksmas pasakoje koduojamas ta pačia minėta leksema совать/сунуть. Taigi kiekvienas schemos narys perduotas elementu сов- (giminiškas šáuti/šaũt/saũt): засовывающий (plg. Совий = *šovēj(a)s) засовывает (šáuti/šaut) совком (plg. lie. šáukštas) [...]. Šita schema kaip tik ir yra tas kontekstas, kuriame įvyko onimizacija ir apeliatyvo mitologizacija su veikėjo reikšme: tas, kuris šáuna/šaũn → šovė́jas/ šāvējs → *Šovė́jas/ *Šāvējs, o rusų adaptacijoje – Совий. Todėl šovė́jas/ šāvējs reiškia ne tik žynį, vadovaujantį numirėlio laidojimo apeigoms (tas, kuris deda jį į ugnį), bet ir duonos kepimo ritualo vykdytoją, apie ką šalia tipologinių paralelių (šáuti dúoną į krósnį) liudija žodydinė leksemos šovė́jas – 3. kas šauna, kiša duoną į krosnį (LKŽ); šovi̇̀kas – 2. kas duoną šauna į krosnį (LKŽ). Todėl toks baltų ir slavų veiksmažodžio vartojimas su reikšme ‚совать‘ neturėtų stebinti.

Šaltinis:

Топоров 1990, 523–525