Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žavėti, perdūlėti, žiedžius, vetušas, kėvė, dergti, dergia.

Antraštė:

žavė́ti

Straipsnelis:

Oset. dig. waʒevzæ ‘eiliuota kalba; eilėraštis’. Tikriausiai reikia skirstyti waʒ-e-vzæ ir kildinti iš vač- ir zvaya- dūrinio su dėsninga zv → vz raida (plg. yvzag, vzaly) ir jungiamuoju balsiu e, kaip žodžiuose sær-e-bar, dum-e-tong ir kt. (ГО § 207₆). Dėl pirmos dalies žr. wac. Dėl antros plg. av. zbā, zbaya- ‘vadinti, šaukti’, s. sl. zьvati, r. звать, lie. žavė́ti ‘burti, užburti’, žavesỹs ‘burtai’, žavùs ‘kerintis, užburiantis’ Galimas daiktas, kad osetinų, kaip ir lietuvių kalboje, atsispindi sena magiška šio veiksmažodžio semantika. Šiuo atveju waʒevzæ išsaugotų senų įvardžių atgarsį apie magišką poetinio žodžio funkciją ir – archaizuotame vertime – reikštų ‘stebuklingas magiškas žodis’. Plg. waʒmys. (ОЯФ I 72).

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 36

Antraštė:

žavė́ti

Straipsnelis:

Armėnų jaunem, jōnem ‘pašventinu’. […]. Hübschmannas AG I 469 sieja su ide. *̑heu- ‘lieti, pilti’, o Osthoffas, BB 24 (1899), su s. i. havate ‘šaukia’, av. zavaiti ‘t. p.’, s. bulg. zovǫ, zъvati ‘šaukti’, lie. žavė́ti ‘zaubern’. Keista, kad Adjarianas IV 522 t. gina Hübschmanno etimologiją. Be abejonės geriau čia dar skirti armėnų n-zovkʿ ‘prakeikimas, keiksmas’ ir šitai su av. zavaiti, kuris reiškia ir ‘prakeikti’, bei žavė́ti, la. zawet, kurių reikšmė ‘burti’ kilusi iš ‘kažką kažkuo ’, susieti. [Pasak Perssono Beitr. I 118, čia turėtų priklausyti gr. καυχάομαι= av. zaozaomi.] […] Tad ypač pažymėtina šios religinei sferai priklausančios sąvokos požiūriu armėnų-av.-bl. giminystė.

Šaltinis:

Solta 1960, 260

Antraštė:

žavėti

Reikšmė:

околдовывать, восхищаться

Straipsnelis:

Straipsnyje bandoma motyvuoti vienos gutaralinių eilės koncepciją, pavyzdžiuose pateikiama labioveliarinių centum] kalbose ir sibilantų satem kalbose atitikmenų: *gᵘ̯ou- / *ĝhel- ‘кричать → звать → говорить’, straipsnio autorius palaiko idėją dėl veiksmažodžių говеть ir звать giminystės, jeigu r. звать, lie. žavėti ‘околдовывать, восхищаться’, la. zavêt, s. i. havate, ab. zavaiti ‘зовет, призывать’ nurodo į šaknį *ĝhou-, tai говеть, lo. favēre ‘благоговейно молчать’ ir gr. βοη ‘крик’ – šaknį *gᵘ̯hou-.

Šaltinis:

Кретов 1989, 140