Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: aigaras, kaulinė, gardinys, prėmenė, pirmapradė, splendėti, styvas, baublys, apstėgti, bėda.

Antraštė:

ai̇̃garas

Reikšmė:

šiaudelis

Straipsnelis:

Pr. žodžiui *ayculo ‘adata’ iš rytinių baltų paralelių yra nurodoma tik lie. ai̇̃gara, ai̇̃garas ‘šiaudelis’ (žr. Mažiulis, Kalbotyra 1966, XIV, 101), dar priduriant lie. áigyti ‘badyti’. Prie atitinkamo veiksmažodžio ir buvo priskiriamas iš jo padarytas vardas ayc-ulo (: lie. ai̇̃g-ara). Artimiausia paralelė – sl. *jьgъla < *ĭgŭlā, plg. r. игла, bulg. иглà, s.-kr. ѝгла, slov. ígla, le. igła, tarm. jegła, luž. a. jegła, luž. ž. gła, jegła, polabų jágla, č. jehla, slov. ihla ir t. t. (Фасмер ЭСРЯ II, 115; Sławski, Słownik etymologiczny języka polskiego I, 1952, 443–445; Sadnik, Aitzetmüller Handwörterbuch zu den Altkirchenslavischen Texten, Heidelberg, 1955, 234 ir kt.).

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 59

Antraštė:

ai̇̃garas

Reikšmė:

žolės stiebas, lapas

Straipsnelis:

V. Mažiulio (Kalbotyra 1966, XIV, 101–102) siūlymui pr. *ayculo ‘adata, spyglys’ E 470 skaityti *aygulo = aygulō = augle teikiu pirmenybę (kita mintis buvo pr. lytį sieti su graikų αἶκλα). Puikiai čia dera (ir savo priesaga, ir semantika) sl. *(j)ьgъla (apie sl. etimoną žr. gerą straipsnį Sławski SEP 443–445, s. v. igła). Nors šiek tiek ir menkiau, tačiau visai patikimas dalykas, kad lie. trm. (vak. lie.) ai̇̃garas ‘žolės stiebas, lapas’ irgi siejas su *aigulō (daugelyje kalbų sąvokos ‘adata [siuvimo įrankis]’ ir ‘spyglys (pušies, eglės lapas)’ reiškiamos vienu žodžiu). Ne viskas čia aišku dėl priesagos vokalizmo: galbūt buvusi pirmykštė pora *aig-era-: aig-ulā. Atrodo, kad nėra būtino reikalo nepateikus naujų įrodymų (kaip nurodyta Mažiulio, ten pat, 9 išnašoje) čia skirti lie. ìž-ti, áiž-ena, la. ìez-a ‘skeveldra, nuolauža’, pr. eys-wo ‘žaizda’, nes taip stipriname prielaidą dėl tariamos kaitos: *palatalinis ~ *(labio)veliarinis [125]. Vadinasi, turime reikalo su galima bl. šaknimi *aig- ir bendru bl.-sl. dariniu *aig-ulā ~ ig-ulā ‘adata, spyglys’. Sl. kalbose randame č. trm. jahla, jehla, ukr. trm. jehła, s.-kr. trm. jàgla. Atrodo, kad ir slavų leksemų prolyte galima laikyti *aigulā < *ĕgьla. Alb. lytis hell, pl. hej ‘iešmas (kepti)’ iki šiol neturi jokios etimologijos (neaiškus priebalsis l [rašoma ll] liudija, kad čia buvęs pirmykštis intervokalinis *-l- tarp balsių *-g(h)- išnyksta). Ide. *oi (ir ko gero *ai, nes *o sutampa *a) > alb. e, plg. alb. shteg ‘kelias, takas’ : go. staigs). Spėkime, kad ide. žodžio pradžios skiemuo buvęs *ai (ne *oi), nes tada galime įtarti čia gyvavus laringalą, kuris balsiui suteikia a atspalvį (retsykiais toks laringalas siejasi su alb. h, žr. Evidence for Laryngeals 123tt.). Taigi alb. hell < *Hāaig(h)Vl- ar *haig(h)Vl-. Mūsų samprotavimai būtų įtikinamesni, jeigu sugebėtume įrodyti, kad alb. leksema netekusi senojo skiemens, t. y. *aigV- > *e(g)V > e. Taigi postuluojame bl.-sl. ir alb. h(a)ig(h)ul-; dėl santykio ‘iešmas’ : ‘adata’, plg. gr. ὄβολος: βελώνη.

Šaltinis:

Hamp 1969c, 125–126