Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: bigas, yvas.

Antraštė:

bìgas

Reikšmė:

trumpas

Straipsnelis:

žr. baigti

Šaltinis:

Mažiulis 1984a, 81

Antraštė:

bìgas

Reikšmė:

trumpas, mažas

Straipsnelis:

V. Urbutis lie. trm. bìgas ‘trumpas, mažas’ (Blt I (1), 1965, 67) kildina iš *bigti v. ‘mušti’, plg. sąvokos ‘trumpas’ semasiologinę tipologiją kitose ide. kalbose (< ‘pjauti, kapoti, kirsti, mušti’).

Šaltinis:

Трубачев 1966 (1968) b, 379

Antraštė:

bìgas

Straipsnelis:

Būdvardį bìgas, -à (su reikšmės paaiškinimu ‘trumpas, mažas’) didysis Lietuvių kalbos žodynas nurodo tik iš dviejų kàpsų vietų – Marijampòlės (dab. Kapsùko) ir šalimais esančių Gižų̃ (žr. LKŽ I 663). Vartojamas jis (reikšme ‘trumpas’) ir kai kuriose kitose vietose, ir ne tik Kapsų – Gudẽliuose, Simnè, Sángrūdoje, Lazdìjose (čia ir toliau remiamasi Vilniaus universiteto studentų lituanistų informacija). Tačiau įdomiausia, kad reikšme ‘bukas’ (pvz., kalbant apie nudilusį medinį šaukštą) jis dar pažįstamas Kazlìškyje (Rõkiškio raj.) – visai priešingame Lietuvos gale. Tad jau vien iš jo geografijos galima spėti, jog tai senas žodis, anksčiau vartotas žymiai plačiau. Tą spėjimą patvirtina aiškūs jo vediniai, paplitę ruože nuo Lazdìjų iki Kazlìškio bei tarp Aukštõsios Panemùnės (prie Kauno) ir Varnių̃, būtent: bìgė ‘1. peilio pjaunamoji geležis; prastas, bukas, atšipęs peilis; 2. nukirsta, nukirpta ar šiaip trumpa uodega; trumpauodegis; 3. kasa; 4. ranka nutraukta plaštaka; 5. trumpas drabužis, liemenė; žmogus trumpu drabužiu’ LKŽ I 663; 1-aja reikšme dar Betýgaloje, Palė́venėje 2-aja – Alytujè, 3-aja – Bagótšilyje, 4-aja – Veliuonojè, Kùpiškyje, 5-aja – Pìlviškiuose); bìgis ‘palaikis, susidėvėjęs, atšipęs ar nulaužtas (ir užtekintas) peilis (Tauragėjè, Er̃žvilke, Skir̃snemunėje, Raudõnėje, Lekė́čiuose); trumpauodegis (Palíepiuose); šiaip koks nutrupėjęs daiktas’ (plg. LKŽ I 664); bigẽlė ‘prastas (trumpas, be koto ar sudilęs) peilis, bigė’ (LKŽ I 664; Pandėlyjè, Skãpiškyje); bìgdė ‘moteris, vilkinti per daug trumpą drabužį’, pvz.: Tikra bìgdė – pakinkliai matyti (Lazdijuose); bìginti (-ina, -ino) ‘trumpinti, smailinti’ (LKŽ I 664). Iš lietuvių hidronimų čia galima priskirti Debei̇̃kių apylinkių (Anykščių raj.) upelio vardą Bigùlis. Tos pat kilmės, matyt, yra ir pavardės Bigà, Bìgas, Bìgata, Bigei̇̃kis, Bigū́nas. Latvių kalba turėjus būdvardžio bìgas atitikmenį rodo Miūlenbacho-Endzelyno žodyne (ME I 294) bei jo papildymuose (EH I 218) iš tarmių nurodytas (be etimologijos aiškinimo) bigis ‘der Teufel’. Velnio pavadinimų darymasis iš reikšmės ‘trumpas’ bei ‘bukas’ būdvardžių yra paprastas dalykas, plg. lie. bìznius ‘velnias, kipšas’ (LKŽ I 711 s.v. bìznius, -ė 3): bìznas ‘trumpas, striukas, be uodegos ar su trumpa uodega’, bùkis ‘velnias (švelniau pasakant)’ (LKŽ I 932 s.v. bùkis 3): bùkas ‘nesmailas, striubas’, striùkis ‘velnias’ (Krókialaukis, Rudaminà): striùkas ‘trumpas’. Su lie. bìgas nors ir nebūdamas tiesioginis jo vedinys, toliau sietinas veiksmažodis nusi-bìkštinti (-ina, -ino), užrašytas iš Raséinių (1957 m.) su tokiu pasakymu: Botagiukas visai nusibìškino (nusikapojo, sutrumpėjo, pasidarė bìkštas) (LKŽ kartoteka). Užrašytojui, kaip matyti iš skliausteliuose prirašyto reikšmės paaiškinimo, pažįstamas ir bìkštas ‘trumpas (nukapotas, numuštas)’, iš kurio ir padarytas (-)bìkštinti. Būdvardį bìkštas gal būtų galima aiškinti atsiradus šalia bìgas pagal tokias poras, kaip baikštas (db. baikštùs) : baigus ‘bailus’, baũkštas (db. baukštùs) : baugùs ‘t. p.’, tačiau labiau tikėtina jį esant padarytą (su priesaga -stas > -štas) iš kadaise buvusio veiksmažodžio *bigti ‘mušti (ar pan.)’, plg. rū́kštas (db. rūgštùs) : rū́gti ir pan. Jau minėtas (nu)bìginti bent tokiuose posakiuose, kaip Nugi čia kas dabar nubìgino (nulaužė) paskutinį peilį! (LKŽ I 664 s.v. bìginti), dėl savo reikšmės taip pat labiau atrodo galįs būti ne būdvardžio bìgas ‘trumpas’, o kažkokio pirminio veiksmažodžio vedinys, plg. dìlinti : dìlti, rìtinti : rìsti ir pan. Pagaliau, turint galvoje, kad reikšmės ‘trumpas’ būdvardžiai indoeuropiečių kalbose kaip tik dažniausiai ir yra padaryti iš mušimą ar kokį kitą panašų veiksmą, mažinantį daikto ilgį, reiškiančių veiksmažodžių, iš to paties veiksmažodžio *bigti ‘mušti’ reikia kildinti ir būdvardį bìgas ‘trumpas’. Dar ir šiandien bìgas tebėra daug siauresnės, specialesnės reikšmės, negu trum̃pas; gal tą reikšmės siaurumą bei vartosenos ribotumą bent iš dalies galima aiškinti ir kaip vėlesnį dalyką, apskritai būdingą nykstantiems žodžiams, tačiau vis dėlto krinta į akį tai, kad žodžio (ir jo vedinių bìgas, -ė, bigẽlė) vartojimas, kalbant paprastai tik apie numuštus (nulaužtus), atmuštus (atšipusius), nutrauktus ar kaip kitaip sutrumpintus (o ne savaime trumpus) daiktus (dažniausiai peilį) bei kūno dalis (uodegą, ranką, pirštą), gražiai derinasi su jo etimologine reikšme. Dėl darybos santykio bìgas : *bigti plg. lygiai taip pat santykiaujančius gùlas ‘gulsčias’ : gul̃ti (gulė́ti), gùras (dažniau gurùs) ‘trupus, birus’ : gùrti, knìbas ‘kumpas, užknabęs’ : knìbti, kniùbas ‘palinkęs, lenktas’ : kniùbti, sliñkas ‘tingus’ : sliñkti ir pan. La. *bigt (= lie. bigti) egzistavimas nekelia nė mažiausios abejonės – jį dar aiškiai galima įžiūrėti išvestiniuose (dažniniuose) veiksmažodžiuose bidzît ‘den Ofen umrühren; stossen’ (ME I 293; plg. ir jo perdirbinį bidžît ‘antreiben, ermuntern’ ME I 293; ‘mit der Hand vorwärts schieben, stossen EH I 218’), bidzinât ‘an-, aufstacheln, aufhetzen; den Ofen umrühren’ (ME I 293, 1-aja reikšme ir EH I 218), bakstît ‘wiederholt stechen, stochern; schüren; anspornen, antreiben’ (ME I 295; plg EH I 219). Toliau iš bidžît yra padaryti bidzeklis ‘ein Stock zum Umrühren des Ofens’ (ME I 293); ‘ein Besen (EH I 218)’, bidzîklis ‘eine Holzstange zum Hin- und Herschieben der ā̀rdi; eine Stange zum Stossen überhaupt’ (ME I 293), bidzulis ‘ein Stock zum Umrühren des Ofens’ (ME I 293), bigulis ‘die Feuergabel’ (ME I 293, EH I 218); ‘badeklis – smeiļi nuodrāzts miets, ar kuo rijās iesę̄rtuo mitruo labi̇̄bu mę̄dz izbadi̇̄t, lai visur siltums vienādā męrā piekļūtu’ (ME I 293); ‘ein Holzstück, ein Knüppel zum Schlagen’ (EH I 218), iš bakstît – biksteklis ‘eine Stange zum Schüren des Feuers, die Ofenkrücke; einer, der die Gewohnheit hat während des Sprechens dem Nachbar Seitenstösse zu gehen’ (ME I 295) ir kt. Iš kitų indoeuropiečių kalbų šį veiksmažodį atrodo, dar pažįsta germanų kalbos, plg. s. v. a. (ana)bicchan, v. v. a. bicken ‘durti, daužti, kirsti, kapoti’, s. v. a. bic ‘smūgis, dūrimas’, v. v. a. bicke(l), vok. trm. Bicke(l) ‘kaplys’ ir kt. Baltų-germanų *bhig- ‘mušti, smogti, smeigti, durti’ yra susidaręs (su determinatyvu g) iš ide. *bhei-, *bhī̆- ‘mušti’, kur priklauso s. sl. biją (bьją), biti ‘mušti’, s. v. a. bīhal ‘kirvis’, vok. Beil, s. v. a., v. v. a. bil, -lles ‘kaplys, kirtiklis’, vok. Bille, v. v. a. billen ‘kirsti, (ap)kapoti’, s. air. ben(a)id (< *bhi-nā-ti) ‘muša’, air. bēimm n. (< *bhei-smn̥) ‘smūgis’, gr. φιτρός m. ‘kamienas, rąstgalis, pliauska’, av. byente ‘(jie) kovoja, muša’, arm. bir (< *bhi-ro-) ‘brūklys, kuoka’ ir kt. Lietuvių kalboje šalia bìgas, bìgis, -ė ir t. t. yra pažįstamas ir bìkis, -ė ‘striukis’, vartojamas kai kurių rytų aukštaičių puntininkų (LKŽ I 666 jis nurodytas iš Basanavičiaus pasakos, užrašytos, kaip matyti iš kalbos, žadininkų plote, ir iš Salãmiesčio). Čia priklauso ir to krašto upelių vardai Bikẽlė (prie Degùčių), Bikẽnis (prie Subãčiaus), o taip pat, galimas daiktas, lietuvių pavardės Bìkas, Bikẽlis, Bikė́nas, Bikū́nas. Skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių kaitaliojimasis lietuvių kalbos žodžio gale (priešais galūnę) nėra labai retas dalykas. Šiuo atveju k, be abejo, yra žymiai vėlesnis, negu g (plg. kitų kalbų giminiškus žodžius su g), todėl į jį negalima žiūrėti, kaip į seną paralelinį determinatyvą. Ypač lengva vietoj skardžiojo priebalsio atsirasti dusliajam veiksmažodžiuose, kur dalyje formų (pvz., bendratyje, būsimajame laike) skardusis priebalsis dėl pozicijos tegali būti ištariamas dusliai; iš tokių formų apibendrinus duslųjį priebalsį visam veiksmažodžiui, yra, pavyzdžiui, susidariusios poros dér̃gti (-ia, -ė) || der̃kti (-ia, -ė), drė́gti (-sta, -o) || drė́kti (-sta, -o), drìngti (-sta, -o) ‘prasti, gusti, junkti’ || drinkti (-sta, -o) ‘t. p.’, nu-jė̃gti (-ia, nù-jėgė) ‘nuvokti, nutuokti, nujausti’ || nu-jė̃kti (-ia, nù-jėkė) ‘t. p.’, sir̃bti (-sta, -o) || sir̃pti (-sta, -o), ap-žil̃bti (-sta, -o) || ap-žil̃pti (-sta, -o), žliaũgti (-ia, -ė) || žliaũkti (-ia, -ė). Tad žodžio bìkis, -ė ir minėtų vardų k veikiausiai irgi bus atsiradęs dar veiksmažodyje (*bigti, šalia gal ir *bikti). Žemaičių pietryčių plote (iki Kvė́darnos ir Luõkės, taigi, maždaug iki dūnininkų ribos su dounininkais) pažįstamas žodis bìgė ‘sodžiaus pasilinksminimas, pašokis’ (LKŽ I 663 t. s. v. bìgė 6), kurį dėl ypatingos reikšmės, skirtingai nuo anksčiau minėto kelių kitų reikšmių žodžio bìgė, sunku laikyti būdvardžio bìgas ‘trumpas’ vediniu. Iš Vainuto pateiktas sakinys Ar bengėt mėšlus vežti, ar bigę kelsite? (LKŽ I 664) rodo šį žodį turint ir reikšmę ‘pasilinksminimas darbą baigus, pabaigtuvės, patalkys’. Tad atrodo, jog pirminė jo reikšmė bus buvusi veiksminė – ‘baigimas, baiga; (pa)baigtuvės, nuobaigos’, o pats jis – padarytas iš veiksmažodžio *bigti be senosios reikšmės ‘mušti’, vėliau, matyt, dar turėjusio ir reikšmę ‘baigti’; dėl darybos plg. bė̃gė ‘bėgimas, bėgsena’ (: bė́gti), mỹnė ‘linų mynimo metas, mynimas’ (: mìnti, mýnė) ir pan. Rekonstravus reikšmę ‘baigti’, nebelieka jokių kliūčių *bigti (ir jau minėtus jo giminaičius) sieti su lie. bei̇̃gti, bai̇̃gti, la.bèigt, kurie kaip tik turi kitų laukiamų balsių kaitos laipsnių šaknis. Šalia reikšmės ‘eiti, varyti prie galo’ bai̇̃gti dar vartojamas reikšme ‘varginti, kamuoti, naikinti’, kuri suvokiama kaip šalutinė, savo kilme glaudžiai susijusi su pirmąja. Tokia pat antrinė yra ir bai̇̃gtis (la. bèigtiês) reikšmė ‘mirti, dvėsti’. Tačiau labai galimas daiktas, kad retas la. bèigt ‘umbringen, töten (= užmušti, nužudyti)’ (EH I 211) tebėra išlaikęs senąją (tiktai susiaurintą) reikšmę ‘mušti’. Reikšmės kitimas ‘mušti, smeigti… (smūgis)’ → ‘baigti (pabaiga, galas)’ yra žinomas iš įvairių indoeuropiečių kalbų, pvz.: pranc. bout ‘pabaiga, galas’, s. pranc. šalia dar ‘smūgis’: s. pranc. bouter ‘mušti, smogti’ (< frankų *bōtan ‘mušti’, plg. s. v. a. bōzan ‘t. p.’); lo. fīnis ‘pabaiga, galas’: fīgo, -ere ‘(į)smeigti, įmušti, prikalti’ (plg. lie. díegti ‘durti’); lie. gãlas : gélti ‘geluonį leisti, kirsti’; ‘labai (duriamai) sopėti, skaudėti’; av. θwarɘsah- ‘pabaiga, galas’ : θwarɘs ‘pjauti’; ol. afbreken ‘baigti’ : afbreken ‘nulaužti, atlaužti, (vok.) abbrechen’. Kaip yra žinoma, žemaičiai vietoj bai̇̃gti (bei̇̃gti) vartoja beñgti. Santykį tarp bai̇̃gti (bei̇̃gti) ir beñgti bei jų tolimesnę etimologiją iki šiol ne visi aiškina vienodai. Seniau bai̇̃gti buvo siejamas su lo. fīnis ‘pabaiga, galas’, fīnio, -īre ‘pabaigti; nustatyti; apibrėžti, atriboti’, ir jau tada santykis tarp bai̇̃gti (bei̇̃gti) ir beñgti interpretuotas įvairiai: vieni senesne forma laikė beñgti, atstatydami ir lo. fīnginis (iš *feng-), kiti – bai̇̃gti (bei̇̃gti), spėdami, jog lie. beng-, bang- bus susidarę nosinį infiksą turėjusio *bi-n-g- pagrindu dėl balsių kaitos nukrypimo (vok. Ablaut(s)entgleisung). Ėmus kitaip aiškinti lo. fīnis (= lie. dýgsnis), įsigali beñgti siejimas su lie. biñgti ‘atganytu, atšertu būti; skubriu, gyvu darytis; dideliu darytis, įsigalėti (ir kt.)’, bingùs ‘gražus, smarkus, išpenėtas (apie arklį); tarpus, vešlus; žiaurus, piktas’, bangà (bañgas) ‘vilnis; smarkus lietus, audra; daugybė’, bangùs ‘smarkus, didelis, staigus (apie lietų), audringas, baisus (ir kt.)’, la. buoga (buôgs) ‘būrys, pulkas’, toliau – su pr. pobanginnons ‘bewegt (paskatinęs)’, s. i. bhanákti ‘(nu)lūžta, (nu)laužia, sulaužo; sudaužo, sutrupina; (iš)lenkia’, bhaṅgá-ḥ ‘lūžis; sunaikinimas; raukšlė, klostė; banga’, s. air. bongid, - boing ‘laužia’, (be šaknies -n-) arm. bekanem ‘laužau’, bek ‘sulaužytas, sudaužytas’ ir kitais ide. šaknies *bheg-, *bheng- ‘sudaužyti, sulaužyti’ atstovais. Laikantis šios beñgti etimologijos (dabar ji yra beveik visuotinai paplitusi), bai̇̃gti (bei̇̃gti) arba visai nesiejamas su beñgti ir paliekamas (kartu su la. bèigt) be etimologijos, arba jie gretinami (kaip paralelinių šaknų žodžiai), nesiimant aiškinti jų tarpusavio santykio, arba, pagaliau, sakoma, kad bai̇̃gti, bei̇̃gti ir kitos lytys su ei, ai esančios atsiradusios šalia beñgti dėl balsių kaitos nukrypimo. bai̇̃gti (bei̇̃gti) atskyrimą nuo beñgti ir pastarojo siejimą su tolimos reikšmės bingùs, bangà ir kt. semantiškai sunku pateisinti (tai jau anksčiau teisingai yra iškėlę H. Osthofas ir F. B. J. Kuiperis). Tad pirmenybė teiktina etimologijai, kuri neverčia išskirti bai̇̃gti, bei̇̃gti ir beñgti. Įprastinė beñgti etimologija, deja, šio reikalavimo neatitinka, nes neįmanoma paaiškinti, kaip vėliau galėjo greta atsirasti bai̇̃gti, bei̇̃gti. Pasikliauti balsių kaitos nukrypimu, kaip tai daro Pokornis (neva remdamasis J. Endzelynu), čia negalima. Latvių kalboje, kur iš tautosilabinių in, en yra atsiradę i̇̄, ie šalia *bi̇̄g- (< *bing-) : *bieg- (< *beng-) galėtų, žinoma, toliau analogiškai (pagal i eilės pavyzdžius) susidaryti ir *baig-. Tačiau visiškai negalima įsivaizduoti, kaip dėl panašios kaitos vietoj tautosilabinių en, an galėtų atsirasti ei, ai lietuvių kalboje. e eilės žodžiai su šaknies i (šalia n, m, l, r), bendru ir i eilei, čia, tiesa, irgi leidžia greta susidaryti i eilei būdingoms lytims su ai (: ei), tačiau dėl tokios antrinės kaitos gretimas priebalsis (su šaknies balsiu galintis sudaryti tik heterosilabinį junginį), aiškus dalykas, niekada neišnyksta, pvz.: brìsti (: brẽda) : bráidžioti, gìnti (: gẽna) : gáinioti, nìrti (: nérti) : nairýti(s), pìnti (: peñtaroti) : páinioti, skìnti (: trm. skẽna ‘skina’, nuo-skena ‘skynimas’) : skáinioti, trìnti (: trenė́ti) : tráinioti(s), tvìnti (: tvãnas) : tvainýtis. Šitaip susidariusiuose i eilės lytyse galėtų nebūti n tik tais atvejais, kai dėl fonetinių priežasčių jis nebetariamas nė e eilės žodžiuose, plg. grį̃žti (: grę̃žti : grąžýti) : gráižyti (: sugrižióti), trę̃šti (trm. ir [trīšt']) : traiša, tačiau šalia beñgti nėra kaip atsirasti lytims su n, jų tarpe – turinčioms ī < in (trm. ir < en), kurios tik ir galėtų sudaryti atramą naujai balsių kaitai. Minėti etimologizavimo trūkumai iš sykio pašalinami, kai beñgti, atsisakius jo tradicinės etimologijos, aiškinamas, remiantis anksčiau išdėstyta bìgas, bai̇̃gti (bei̇̃gti) ir kitų giminaičių etimologija. Baltų žodžiai su -ei- || -en- bent kiek plačiau yra buvę apžvelgti A. Briuknerio [A. Brückner, KZ XLV (1913) 311t., 322–325], E. Frenkelio [E. Fraenkel, IF LII (1934) 146t.] ir F. B. J. Kuiperio [F. B. J. Kuiper, Die idg. Nasalpräsentia, 184t.]. Iš jų pateiktų lietuvių kalbos pavyzdžių ryškesni yra šie sugretinimai: baĩgti (beĩgti) || beñgti, máižioti || mę̃ža, skleĩsti ||sklę̃sti, tváikas || tveñkti, vigrùs ‘vikrus’ || véngti (vingrùs, vangùs). A. Briukneris ir E. Frenkelis iš esmės tenkinasi pačiu tokiu gretybių konstatavimu, ir tik F. B. J. Kuiperis iškelia originalią mintį, kad lytys su -en- iš dalies galinčios būti atsiradusios iš senųjų esamojo laiko konjunktyvų, kuriems kaip tik būdingas intarpinis -en-, įvestas į visą veiksmažodžio sistemą. Tuo būdu F. B. J. Kuiperis, baĩgti (beĩgti) teisingai susiejęs su ide. *bhei- ‘mušti’, beñg-(ti) šalia beĩg-(ti) aiškina kaip *bhi̯-en-g- šalia *bhei-g-. Mintis, kad beñgti yra antrinis, nekelia abejonių.

Šaltinis:

Urbutis 1965, 67–75

Antraštė:

bìgas

Straipsnelis:

žr. bengti

Šaltinis:

Young 2008a, 210–211