Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
giñtaras
Straipsnelis:
Gana tikėtinas dalykas, kad het. hust- yra indigenus het. kalbos žodis (het. husti- yra dėl huritų įtakos atsiradęs kamieno variantas). Jeigu išties het. hust- reiškia ‘gintaras’ (atrodo, ši M. Polvanio hipotezė turi pagrindo), tai pastarasis het. žodis šlietinas prie gr. ἤλεκρτον (plg. saulės epitetą ἠλέκτωρ), lie. giñtaras, bl.-suom. helmi, germ.-lo. glēsum (s. ang. glǣr) bei lo. sūcinum.
Šaltinis:
Puhvel HED, 412–413
Antraštė:
giñtaras, gintãras
Straipsnelis:
Šalia lie. giñtãras (su var.), la. (d)zĩtars, dziñtars yra r. янтáрь (kitų slavų – iš r.), kurį Fraenkelis, Die baltischen Sprachen, 26 pavadino net [7] giminišku, nors šiaip jis laikomas nesenu skoliniu iš baltų. Tačiau baltų kalbose tas pavadinimas neetimologizuojamas, senovėje baltai nepriėjo prie Baltijos, be to, gintaro randama ir kitur. Larinas (persp. Ларин Б. А., История русского языка и общее языкознание 73 t.) sustoja prie vengrų gyantár ‘gintaras’ ir gyanta ‘sakai’ (panašiai jau Miklošičius) [8]. Iš kažkokių Pabaltijo gyventojų (ne baltų) tuos žodžius ugrų protėviai gavę dar ŠR Europoje. Tačiau apie ugrus Pabaltijy ar jų ryšius su jo senaisiais gyventojais nieko nežinoma. Nekritiškai Lariną atpasakojo Machek ²216. Tačiau vengrų etimologiniame žodyne tepasakyta, kad tai neaiškus skolinys (po 1500 m.), į viduramžių lo., į v. ir r. patekęs iš bl. [9]; vengrų gyantár (var. be -r vėlesnis) gal esąs iš v. lo. gentarum. Tad vengrų žodis tolesnei etimologijai nesvarbus. Lie. forma su je- veikiau laikytina pirmine (plg. Danija > Dangė ir kt.) [10]. O lie. jentaras skolintas iš r. янтарь. Vėlyvas r. žodžio pasirodymas (XVI a. pirma p.) – atsitiktinis; antra vertus, paskolintas jau po nosinių išnykimo (tad po X a.). Beje, baltų kalbose, kaip rodo la. dz-, turėjo atsirasti iki XII a. (apie tai Ларин 78) [11]. Dar žinomas, ypač tautosakoje, kitas panašus gintaro pavadinimas – r. алáтырь, латырь [12]. Panašūs gr. ἤλεκτρον ‘gintaras’ [13] ir ἠλέκτωρ ‘spindintis’ (dorėnų su ᾱ̓λ-), pagal kuriuos jau galima rekonstruoti *алатарь < *alaktar- formą, atsiradusią kalboje, kurioje ide. e/o susilieję į a; atsiranda hipotezė, kad r. алатырь / *алатарь paskolinti iš indoiranėnų tipo *alaktar- (plg. su kito laipsnio šaknies balsiais s. i. ulkā ‘dangaus ugnis, meteoras’ [14]. Tautosakos, onomastikos, mineralogijos duomenys rodo, kad gintaras pažintas ir į šiaurę nuo Juodosios jūros, Dniepro ir Pietų Bugo žemupiuose (14–[15–16]–17). Etimologizuojant *i̯antar- šaltinį, jį reikia sieti su s. i. yántar- ‘sulaikantis’ – pries. -tar- vedinys iš veiksmažodžio kam. yam- ‘(su)laikyti’ (pagal gintaro magnetizmą, plg. gr. [17] ἄρπαξ ‘griebiantis, grobiantis’, persų kahrūbā- paraidžiui ‘stveriantis šiaudą’ ir kt.). Tad abu r. pavad. – techninis ir kulto – yra iš indoiranėnų (arijų) substrato Herodoto Senojoje Skitijoje gauti per kažkokius tarpininkus, kurie galėjo būti tiurkai-bulgarai, plg. čiuvašų janDar ‘stiklas’, janDal ‘brangūs karoliai; gintaras’ (jų šaltinis iki šiol nebuvo aiškus, žr. Räsänen M., Versuch eines etymologisches Wörterbuches der Türksprachen, 123; Добродомов И. Г. Янтарь, Русская речь 1971, IV, 138t.).
Šaltinis:
Трубачев 1978 (1980)a, 7–18
Antraštė:
giñtaras, gentãras, gintãras
Straipsnelis:
R. янтарь (sen. forma ентарь) E. Bernekeris kildina iš lie. gentãras, gintãras (pastaroji forma plačiau vartojama tiek tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje ir, matyt, turėjusi įtakos r. янтáрь, kur kirčiuotas paskutinis skiemuo). Lie. k. vartojami: gintaráuti, gintarė́ti, gintarìngas, gintarìnis, gintarúotas, gintarãvimas, gintariniñkas (gintarniñkas). Prūsų k. patikimų duomenų apie šį žodį nėra. R. Trautmannas pateikia asmenvardžius Guntar ir tai aiškina lie. ginti, pr. guntwei [75]. La. dzĩtars ir dab. norma dziñtars. Manoma, jog šis pavadinimas la.-lie. tarmėse buvo žinomas dar iki XII a. Bet neįtikėtina, kad tai būtų grynai baltiškos kilmės žodis, nes jis nepaaiškinamas nei baltų, nei ide. lygmenyje. [76] Vengų gyantár ‘gintaras’ (electrum), gyanta ‘sakai’ negali būti skoliniai nei iš sl. янтарь, nei iš lie. gintaras, nors ryšys tarp šių žodžių slavų, baltų ir vengrų kalbose akivaizdus. [77] Lie. giñtaras (gintãras) ir gentãras negali būti aiškinamas vien lietuvių kalbos lygmenyje. Tas žodis baltų kalbose gali būti paskolintas iki XII a. Vengrų k. šis žodis turi dvejopą morfologinę išraišką: gyenta (gyante, gyonta), gyentár (gyantár, gyontár) ir 3 reikšmes: ‘pušų sakai’ → ‘gintaras’ ir ‘glazūra’. Taigi dvejopa morfologinė išraiška ir 3 žodžio reikšmės rodo vengrų k. artimumą kalbai tų genčių [78], kurios pačios geriausiai žinojo, kas tai yra gintaras. S. lot. glēsum, germ. glæs (s. v. a. glas ‘stiklas’). Vėlyv. lo. succimena – sūcinum kildinamas iš sūcus ‘sultys’ (lie. sakaĩ). Gr. ἡ ἠλέκτρος το ἤλεκτρον ‘gintaras’ susijęs su ἠλέκτωρ ‘saulė, ugnis’. Tą pačią vidinę išraišką turi ir vo. Bernstein, vo. ž. skolinys iš sen. Bornstein (iš vok. ž. Bernen – Brennen, t. y. ‘degantis’ (akmuo). Le. bursztyn, br. бруштын, vak. ukr. бруштит [79]. Ypač svarbūs yra Pabaltijo suomių gintaro pavadinimai: suomių: meripihka ir pihkakivi ‘jūros sakai’ arba ‘sakų akmuo’, estų merivaig ‘jūros sakai’, kur irgi gerai žinoma gintaro kilmė, vadinasi, Pabaltijo suomiai ne pasiskolino gintaro pavadinimą, o patys sudarė. Leksiškai Pabaltijo suomių gintaro pavadinimai neturi nieko bendro su vengrų-baltų-slavų pavadinimais. Vengrai galėjo perduoti baltams, baltai – rusams. Ir tas žodis, matyt, paimtas iš tų genčių kalbų, kurios gyveno tūkstantį ar daugiau metų prieš slavus, latgalius, žiemgalius, kuršius ir kitas baltų gentis (IX–XI a.) [80]. Lie. k. pasitaiko užrašymų su je- vietoje ge-, bet tai, matyt, dėl Pabaltijo vokiečiams būdingo tarimo. La. kalba irgi tvirtina formos *giñtaras pirmumą.
Šaltinis:
Ларин 1977b, 75–82
Antraštė:
gintãras, giñtaras, gentãras, jentãras
Straipsnelis:
Pr. *gentars ‘gintaras’ arčiausiai siejasi su lie. gintãras, giñtaras, gentãras, jentãras, la. dziñtars, dzintārs, dzĩtars, zìteris, zīters, zĩtȩrs. Tokio tipo formos kaip pr. [*jentars] ir pan. geriausiai paaiškina skolintus gintaro pavadinimus: r. ентарь, енътарь ir t. t. Paprastai manoma, kad r. янтáрь yra šaltinis br. янтар (Urbutis Blt 5, 1969, 159), ukr. янтáр, č. jantar, s.-kr. jȁntar ir kt. [214].
Šaltinis:
Топоров ПЯ E–H, 211–216
Antraštė:
gintãras
Straipsnelis:
žr. gentaras
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 219
Antraštė:
giñtaras
Straipsnelis:
žr. krėslas
Šaltinis:
Sabaliauskas 1966d, 111
Antraštė:
giñtaras; gintãras
Straipsnelis:
[Straipsnyje aptariami dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai]. Br. янта́р ‘gintaras’ БРС 1047, РБС 786 – literatūrinės kalbos žodis, žr. Karskis Б 136. R. янта́рь – įprastinis gintaro pavadinimas (pradžioje tik ента́рь). Iš rusų pateko į kitas slavų kalbas (galbūt ir į dabartinę baltarusių literatūrinę kalbą): ukr., bulg. янта́р, č. (ir ret. le.) jantar, slovk. jantár, slov. jántar, s.-kr. jȁнтāр ‘t. p.’. Viduramžių lotynų kalboje pasitaiko gentarum ‘t. p.’. Iš lie. gintãras (džn. giñtaras). Žr. Fasmeris REW III 491; plačiau dėl r. янта́рь šaltinių, fonetikos, kartu dėl spėliojimų dėl paties lie. gintaras tariamo skolinimo iš tarpininkų vengrų (plg. jų gyenta, gyentár ‘t. p.’) ar tiesiai iš senųjų išnykusių Pabaltijo gyventojų, žr. Б. А. Ларин, О слове янта́рь, – Rakstu krājums... Jānim Endzelīnam, 1959, 149–162.
Šaltinis:
Urbutis 1969b, 159
Antraštė:
gintãras
Straipsnelis:
žr. jentaras
Šaltinis:
Кипарский 1973, 69
Antraštė:
gintãras
Straipsnelis:
[Recenzuojamas V. Kiparskio rusų istorinės gramatikos trečias tomas, kuriame aptariami ir literatūrinėje rusų kalboje vartojami baltizmai]. R. янта́р (nuo 1551 m.) < lie. gintãras.
Šaltinis:
Sabaliauskas 1977, 384
Antraštė:
giñtaras, gintãras
Reikšmė:
amber
Straipsnelis:
Schmalstiegas knygos „Novoe v russkoj ètimologii I“ (A. E. Anikin, A. V. Dybo, A. A. Pičxadze, A. M. Sabenina, A. A. Utkin, I. A. Kornilaeva, M. S. Mušinskaja, O. M. Mladenova, T. V. Nevskaja, 2003) recenzijoje aptaria knygoje duotą ru. jantárь ‘amber’ (ankstyvuosiuose užrašymuose – entarь) etimologiją. Pradžios ja- gali būti paaiškintas hiperkorekcija, atėjusi iš tarmių, kurioms būdingas jakavimas. Labiausiai tikėtina, kad žodis yra kilęs iš pr. *jentars, plg. lie. Jentáras (paliudytas Ruhig 1747, 63). Dėl lie. giñtaras, gintãras būtų įmanoma tikėtis, kad ru. veliarinis žodžio pradžios priebalsis yra skolintas, bet žodžio pradžios pakitimas ge- > je- yra paliudytas germanų tarmėse. Mažiulis (1988, PKEŽ I, 352–353) lie. giñtaras kildina iš šaknies *gin- ‘to hit; to beat off, to defend’ + agentinis sufiksas *-tra- (t. y., gintaras – turintis galią apginti). Straipsnio autorė A. I. Kornilaeva pateikia ir kitas kadaise siūlytas šio žodžio etimologijas: Anttilos (Uralo-Indogermanica I [1990, 127–130]) nuomonę, kad gintaras esanti iš kažko išspausta į dervą panaši substancija, turinti paralelių su suom. aja- ‘to chase’, Trubačiovo (Trubačëv, Étimologija 1978, 7–18) nuomonę dėl tokios skolinimosi eigos: lie. gentaras < jentaras < ru. jantar; < entar; (< turkų) < indo arijų *i̯antar- ‘restraining, holding back’, reikšmė motyvuojama magnetinėmis gintaro savybėmis. Schmalstiegas pasigenda la. formos dziñtars, nors minima vengrų forma gyantár.
Šaltinis:
Schmalstieg 2003, 121–122
Antraštė:
giñtaras
Straipsnelis:
[Aptariami ide. šaknies *gʷhen-, baltų-slavų kalbose įgijusios reikšmę ʻгнать, гонятьʼ, atitikmenys, matant galimus ide. abliauto refleksus Pabaltijo finų leksikoje.] Lie. giñtaras yra tikras lietuvių žodis, reiškiantis smalos nuotekas, kaip suom. pihkan ajo ʻотгонка смолыʼ, mänty ajaa sit pihkaa ʻсосна ведь выделяет (гонит) смолуʼ, tiesiogiai susijęs su giñti. žr. ginti
Šaltinis:
Анттила 1988-1996 (1997), 114

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas