Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: pėdžia, klumžė, viešpats, gárbanos, perdūlėti, šabálda, lãskana.

Antraštė:

pėdžià

Straipsnelis:

Vienas iš žodžių, paplitusių šiaurinėje Lenkijos dalyje, yra pedy ‘naščiai’. Dar 1888 m. L. Malinovskis nurodė, kad žodis pedy nurodyta reikšme yra perdirbtas iš lie. pėdžià ‘ramstis’ [Malinowski, 262]. Tikriausiai vystydamas šią mintį, J. Rozvadovskis 1912 m. rašė: „žodis pedy, pédy (pydy) ‘naščiai vandeniui’ kilęs iš lie. pėdė, pėdžios ‘kulnis, pėda, kulniukas’“ [Rozwadowski, 1912, 19] [139]. I. Garasimovičius kaip skolintą namų apyvokos reikmens pavadinimą vokiečių kalboje yra nurodęs formą pyͤdi ‘naščiai’ – plg. vok. trm. Pêde ‘t. p.’ [Harasimowicz, 278] Į šį vokiečių tarminį žodį daugiau kaip prieš šimtą metų pirmasis atkreipė dėmesį G. Neselmanas: Peede ‘naščiai’ iš pr. pyd ‘nešioti’ [Nesselmann, 1869, 316]. T. p. plg. formą pēde kaip vokiečių provincializmą, susijusį su veiksmažodžio šaknimi *pîd, esančia prūsų pîst, pyst (inf.), pîdimai ‘(mes) nešame’ [Nesselmann, 1873, 122, 128]. G. Trišbiras vienoje eilėje su vokiška forma nurodo ir lenkišką: „in Preusz.-Polen (t. y. mozūriškose šnektose) pedy“ [Trischbier, II, 129]. Šią etimologiją palaikė kiti baltistai [Gerullis, 1927, 155], [Fraenkel, 1962, 585]. O. N. Trubačiovas [1969, 302–303] formą pydy irgi laikė siauru lenkų leksikos dialektizmu, atėjusiu iš vokiečių šnektų, priklausiusių Rytų Prūsijai [140]. Galiausiai reikėtų pasakyti, kad dviejose artimose teritorijose – Vislos ir Nemuno žemumų tarpupiuose, buvusioje Rytų Prūsijoje ir dabartinėje Lenkijoje – buvo ir iš dalies dabar tebevartojama viena ir ta pati leksema reikšme ‘naščiai’ – vok. pēde, le. pedy. Ji dvejopai yra traktuojama: kaip prūsiška – G. G. F. Neselmano ir O. N. Trubačiovo, ir kaip lietuviška – L. Malinovskio ir J. Rozvadovskio. Tačiau antrosios versijos reikėtų griežtai atsisakyti. Vienintelis priimtinas šios formos kilmės paaiškinimas yra jos ryšys su prūsiškuoju veiksmažodžiu pijst ‘nešioti’ [142].

Šaltinis:

Непокупный 1976, 139–142

Antraštė:

pėdžià

Straipsnelis:

Laikau, kad J. Endzelynas (Senpr. val., 1943, 186, 251) teisus, siūlydamas pr. E 66 luriay ‘jūra’, E. 187 smoy ‘žmogus’ taisyti į *iurian, *smon (t. y. vietoj <y> rašyti <n>) [13] (Mažiulio taisymas yra ne toks patikimas, žr. tekste). Siūlau ir E. 136 strannay ‘šlaunis, kulšis, rietas’ taisyti į *strannan (acc. sg.), kurį atitinka lie. strė́na ‘kulšis, šlaunis’. Lygindami su lie. leksema, galime manyti, kad pr. *strannan fonetiškas atitikmuo atrodytų [str'æ:nan], t. y. pr. žodžio šaknies balsis yra *ē tęsinys [14]. Manau, kad ir pr. leksemos E. 312 paddis (anot Trautmano ‘(pakinktų) pavalkai, kummet; jungas, das Halsjoch der Zugtier’) šaknies grafemos <a> išraiška tapati su E. 136 strannay, t. y. *ē atspindys. Mano galva čia kalbama apie pr. kalbos žodį, reiškiantį ‘jungas’, kurio viena rūšis – tai dvi lygiagrečios kartys, sujungtos keturiomis skersinėmis. Kad minėtasis jungas panašus į dvišaką svirties stulpą, rodos tikėtina pr. paddis ‘jungas’ esant etimologiškai susijusį su lie. pėdžià f. ir pė̃dė f. 1. ‘dvišakas stulpas, laikąs kluono ar jaujos stogą’, 2. ‘svirties pėdžia (dvišakas stulpas, ant kurio įtaisoma kartis)’, 3. ‘bet koks įtaisas ką nors paremti, pritaikyti’. Taigi pr. paddis [p'æ:dis] šaknies balsis yra ilgas kirčiuotas, atitinkąs lie. ė. Nėra jokio pamato pr. paddis sieti su (taip – Trautmann, 1910, 387) lie. padis ‘padėklas po kubilu, duonkubiliu’, nes LKŽ IX 49 pateikta medžiaga įgalina lie. leksemą laikyti okazionaliniu fonetiniu pirminės lie. formos pė̃dės variantu. Dėl tokių pačių priežasčių nepriimtinas V. Mažiulio siūlymas (V. Mažiulis, PKP, 1981, 301, s. v. pavalkai): paddis = [padis].

Šaltinis:

Смочиньский 1987 (1989), 13–15