Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: spragčioti, drožbantai, žvengti, kiužis, pamėlinti, kamzuolė, našlys, raižas, piršis.

Antraštė:

spragčióti

Straipsnelis:

S. isl. frakkr, ang. frank, s. fryz. franc, s. v. a. franko „laisvas, nevaržomas“ [45] mėginta etimologizuoti įvairiai. Jeigu pritarsime E. Polome (E. Polome) siūlymui anksčiau minėtąsias germ. lytis sieti su s. isl. frekr, go. friks, s. v. a. freh „godus, įžūlus, stiprus, judrus“, s. isl. frøkjn, s. v. a. frôhni „laukinis, įžūlus, drąsus“ [ir kt. pvz.], tai privalėsime laikyti, kad aptariamios germ. leksemos pamatuotos ide. šaknimi preg- „godus, stiprus“ [46]. Tada atsiranda prielaida, kad le. lytys pragnąc „geisti, stipriai ko nors trokšti“, pragnienie „aistra, noras“, kurios J. Pokorno (Pok. 845) galva yra s. isl. frakkr, ang. frank, s. fryz. franc, s. v. a. franko „laisvas“ atitikmenys, visų pirmiausia gretintinos su č. prahnuoti „džiūti, kamuotis, kęsti troškulį, norėti, galuotis nuo karščio“, slov. prážiti, serb. pȑžiti „kepti, kepinti“ (plg. vok. schmoren „troškinti, kepti, galuotis nuo karščio, troškinti, kepti, galuotis nuo karščio“). Vadinasi, le. pragnąc ir kitos sl. leksemos remiasi onomatopėjinės kilmės ide. šaknimi (s)p(e)rēg-, pvz. s. i. sphū́rjati „dunda, barška“, lie. spragčióti „šnypšti, spirgėti, pliauškėti, tarškėti“, spragė́ti „pyškėti, traškėti nuo karščio ar šalčio“. Iš pastarųjų susiformuoja reikšmės „kepti, džiovinti“, s. ang. forspiercan „džiūti, glebti, vysti“. Antra vertus, ide. šaknimi (s)p(e)rēg- pamatuoti vediniai dar gali įgauti ir tokių reikšmių: „sprogti, trūkinėti, plyšti, skleistis, išsprogti“, plg. lie. sprógti, sproginė́ti, la. spruogt, oland. sprokken.

Šaltinis:

Нецецкая 1984, 45–47