Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: idant, dūmas, tikti, ėda, si, liūbėti, grumzdas, gūžoti, linguoti, skrubnas, šeima, meilaširdumas, lūpos, šakarnis, katinas, kankurėžis, nasras, nusiminti, palaidas, staiga, keipti, burkonas, petys, kozoliai, kraušyti, šilkis, baužti, sruba, bikšės, bikšios, kitlius, kaltas, líebas, bergžti, kamas, dulbis, skiderva, imbieras, auksinis, avikiena, voveris, prikurti, dusti, lyva, atgaiša, ikvienas, kūžinas, raivas, įkypas, kinivarpas, upšlegis, eketis, kuoras, pataisas, esmu, vaidytis, grobti, plikas, plaksnas, ataras, skanus, demantas, autas, patie, dulti, ikmynas.

Antraštė:

idánt, idañt

Straipsnelis:

[kalbėta apie tada, kada, šiada ir pan. bei andai kilmę] Prie tos pat rūšies darinių reikia pridėti ir lie. idánt, idañt, ýdant, adánt, adañt. Kad šių formų pirmasis dėmuo i- yra *i : *i̯o / *i̯e kamieno, a- atitinkamai – *o / *e kamieno, žr. Fraenkel (LEW, 182), Stang Chr. Stang 1966, 234). Stangas šį kamieną baltų ir slavų kalbose laiko iš esmės demonstratyviniu-reliatyviniu. Antrasis šių žodžių dėmuo -dan- identiškas formos atžvilgiu su žodžių ka-dan, ka-dan-gi atitinkamais dėmenimis. Tuo būdu lie. idant galima palyginti su s. sl., slov. jeda ‘kada’, s. sl. юдечьто (Топоров ПЯ A–D 343) bei s. i. idā́ ‘dabar’, av. iδa ‘t. p.’, av. yaδāt ‘kur’ (Fraenkel 1962 : 182). Galinis -t < -te (plg. idan-te (Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1926 : 387) yra *to / *te kamieno, plg. dar : jaben-te, ano-te, ne-te, pirmo-te; tas-ka-t, ana-va-t, ne-t; tà-ga-tė-s (su pailgintu *tē). Taigi lietuvių kalboje šalia tada, kada, šiada, antai atitinkamai galima atstatyti darinį su *i : *i̯o / *i̯e kamienu idant. Kaip rodo medžiaga, lietuvių kalboje yra tos pačios darybos prieveiksmių bei jungtukų iš įvairių parodomosios reikšmės įvardinių kamienų ir anaforinio *do / *de kamieno kaip slavų ir kitose kalbose.

Šaltinis:

Valeckienė 1979, 133

Antraštė:

idañt

Straipsnelis:

Dalelytę idañt Fraenkelis, remdamasis [301] gausiai prirankiotais pavyzdžiais (predecessori), kildina iš pronominalinės šaknies i-. tačiau toks jos susidarymas yra problemiškas. Atrodo, kad ji yra esant ecc. tipo padalyvis, kuris yra nelinksniuojamas esamojo laiko dalyvis. Šio dalyvio neutrum esą̃ atitinkamai ‘ὄυ’, kuriuo paprastai pradedama netiesioginė kalba (pažodžiui ‘kuriam esant, kuris būdamas; essendo che’). Idañt galėjo iš pradžių reikšti apytikriai ‘kuris eidamas, vykdamas, būdamas; andando che’. Todėl aš siūlau įžvelgti jame tą patį sustiprintą part. praes. *ida ir gretintiną su sl. idǫ (r. idú) ‘einu’ iš *jĭdǫ. Rytietiško varianto adunt šiek tiek yra neaiškus a-.

Šaltinis:

Pisani 1957, 301–302

Antraštė:

idañt

Straipsnelis:

žr. id

Šaltinis:

Dunkel 2009, 46–47

Antraštė:

idant

Straipsnelis:

Dažniau vartojamuose žodžiuose galimi įvairūs nereguliarūs fonetiniai pakitimai, pvz., […] idant < *idanti […].

Šaltinis:

Mańczak 1994, 96