Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: lūpa, karšti, líegti, našlys, gegė, lėnas, šarkas, kūgis, pūsti, tenėti, įtampas, klėtis, daužti, baužas, stūgti, puotà, džiugus.

Antraštė:

lūpa

Straipsnelis:

Dabar yra žinoma, kad lie. lūpa pateko į lietuvių jidiš (litvišer jidiš) kaip lup [plg. Ch. Lemchenas]. Jotv. łibaj yra nevykusiai lituanizuota jidiš lyties lup daugiskaita. 1) Šito žodynėlio [Liet. – „jotvingių“] išeities taškas – lenkų k., 2) Kalba-tikslas – rytų-baltų dialektas; 3) tarpininkė – (šiaurė) rytų-jidiš. [Lemchenas, Ch., Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei, Vilnius 1970].

Šaltinis:

Schmid 1986, 276

Antraštė:

lūpa

Straipsnelis:

Kai kurie lūpos pavadinimai susiję su sąvokomis: „nukaręs, išsikišęs“, dar kiti rišasi su sąvok. burna – lūpos yra matoma burnos dalis. Lie. lūpa, la. lūpa giminin. žem. vok. lobbe „nuvėpus lūpa“, fr. lobbe „atvėpęs mėsos gabalas“ ir t. t., visiems bendras semant. požymis „nukaręs, atvėpęs“.

Šaltinis:

Buck 1949, 230

Antraštė:

lūpa

Straipsnelis:

(s)lū̆p-, (s)lub(h)- ‘suglebus karoti, glebiai nukaręs’ (Walde-Pokorny II 710, Pokorny 964 t.): s. ang. lyft ‘silpnas’ (= v. ol. luft, lucht ‘kairys’), s. fryzų luf ‘glebus, pavargęs’, v. v. a. lobbe ‘karanti lūpa’, ol. lobbig ‘drebantis, suglebęs’, vok. sluf, ol. sloff ‘silpnas, glebus’, sluffen ‘šlepsint eiti’, ang. sloven ‘apsileidęs žmogus’, atrodo, kad ir ang. slobber, slubber ‘teršti’, ol. slubberen ‘šlepsėti’, isl. slupra ‘t. p.’; lie. lūpa ‘Lippe’ (v. v. ž. lobbe), eventueliai slùbnas ‘glebus, silpnas’ [...].

Šaltinis:

Merlingen 1978, 69

Antraštė:

lū́pa

Straipsnelis:

[Straipsnyje aptariami dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai]. Br. лу́па ‘(menk.) lūpa’ MC 101, ‘gyvulio (arklio, karvės) lūpa’ Stankevičius К V 176, dažniau dgs. лу́пы ‘lūpos’ MC 141 (greta лу́піна), Rozvadovskis Wybór pism II 109; paplitęs ir vedinys лупа́ты (bdv.) ‘su didelėmis, storomis lūpomis, didžialūpis’ MC 34, 74; Būga dar cituoja крывалупы чорт. Plg. le. trm. łupa ‘stora, atvėpusi, bjauri lūpa’ SJP II 825, łupy ‘lūpos’ Otrembskis JP XVI 83 ir kt. Veikiausiai tai baltiškos formos savotiško slavinimo padarinys, primenantis Turskos POJW 94 vilniškių lenkų šnektų ‘sulenkintą’ lytį łempaty ‘storlūpis’ vietoj br. лупа́ты. Iš lie. lū́pa, žr. Būga RR II 48; dėl būdvardžio plg. ir lie. trm. lūpótas ‘su storomis lūpomis’.

Šaltinis:

Urbutis 1969a, 64

Antraštė:

lupà

Reikšmė:

žievė, luobas; lupimas

Straipsnelis:

žr. laupus

Šaltinis:

Vanags 1994, 45

Antraštė:

lū́pa

Straipsnelis:

[Aptariamos baltiškos, daugiausia lietuviškos, kilmės leksemos, vartojamos Bobrovnikuose (Baltarusija).] Iš lie. lū́pa atsirado brus. łúpy ʻгубыʼ, taip pat plg. brus. łupáty.

Šaltinis:

Смулкова 1980 (1981), 209, 210