Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
mes
.
Rezultatai
Antraštė:
mẽs
Straipsnelis:
(Autorius kalba apie ide, *
s
kelis modifikacijos atvejus armėnų kalboje) Pl. formų galūninis *
s
perėjęs į
kʿ
: *
mes
>
mekʿ
‘mes’ [plg. lie.
mẽs
, pr.
mes
, gr. lesb.
(ἄμ-)μες
(*
n̥ς-μες
)]
Šaltinis:
Джаукян 1982
, 40
Antraštė:
mẽs, mès
Straipsnelis:
Pr.
mes
(
mas
) nom. pl. artimiausia forma – lie.
mès
,
màs
(kur
à
greičiausiai pagal
àš
pavyzdį, o ne iš
e
kaip Jonikas, Pagramančio tarmė, 1939, 59 ir Grinaveckis, žr. Zinkevičius Lietuvių dialektologija,1966, 295, 302) ir la.
mes
,
mȩs
> la. a.
mas
(Endzelīns Latviešu valodas gramatika, 1951, 511; Rudzīte Latviešu dialektoloģija, 1964, 350). Kitos rytų baltų formos jau turi nemaža nukrypimų (plg. lie.
mẽs
,
mė̃s
,
mãs
,
mę̃s
,
meĩs
,
mū̃s
,
mū́s
, la.
mẽs
ir kt.). Trumpas balsis yra arm.
mekʿ
. Nurodytoms formoms yra artima sl.
my
(su tokių formų kaip
vy
,
ny
vokalizmo įtaka, plg. lie. ž.
mę̃s
su nosine iš acc., žr. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der lit. Personalpronomina, 1933, 22). Su pr.
mes
plg. taip pat 1 pl. praes. gr. dor.
-μες
, s. i.
-mas
, s. lo.
-mos
ir kt.
Šaltinis:
Топоров ПЯ
, A–D, 118
Antraštė:
mė̃s
Straipsnelis:
žr.
mes
Šaltinis:
Топоров ПЯ
, A–D, 118
Antraštė:
mę̃s
Straipsnelis:
žr.
mes
Šaltinis:
Топоров ПЯ
, A–D, 118
Antraštė:
mes
Straipsnelis:
Daugiskaitinių participinių įvardžių vardininkas […] pr. tekstuose užfiksuotas dviem variantais:
mes
ir
mas
(PKP 11, 3). Pr.
mes
vestinas iš baltų *
mĕs
. To *
mĕs
tęsinys yra la. šnektų
mes
. Lie. tarmėse
mes
(su
ĕ
) vartojamas lie. kalbos ploto pakraščiuose [Zinkevičius LD 1966 302]. Variantas
màs
su
-a-
<
-e-
, atsiradęs enklitinėje pozicijoje, paplitęs pietų ž. ir šiaurės ž. pietinėse šnektose. Variantas
mãs
turi pailgintą
-a·-
greičiausiai dėl
jūs
įtakos: jis vartojamas pietų žemaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių bei kupiškėnų šnektose. Variantas
mū̃s
Šauk,
mū́s
Klm, Ttv, Pkrž, Lgm greičiausiai susiformavo pagal
jūs
ir
mūsų
, plg. r.
мы
pagal
вы
[Мейе ОЯ 1951 365]. Variantas
meñs
, vartojamas pietų žemaičių šnektose, turi įterptinį
-n-
. Variantus
mais
,
meis
, vartojamus pietų žemaičių, reikia laikyti hipernormalizmais su
ai
,
ei
≤
a·
,
e·
. Bendrinės kalbos ir daugelio šnektų variantas
mẽs
turi pailgintą
e·
greičiausiai dėl
jūs
su ilguoju vokalizmu įtakos. Ankstesnį balsio
e
pailginimą rodo variantas
mės
, vartojamas rytų aukštaičių šnektose. Baltų epochai galima rekonstruoti vardininko formą *
mĕs
.
Šaltinis:
Rosinas 1988
, 158
Antraštė:
mės
Straipsnelis:
žr.
mes
Šaltinis:
Rosinas 1988
, 158
Antraštė:
mes
Straipsnelis:
Ypač įdomus jo [A. Meillet] armėnų kalbos 1 pl. asmens įvardžio
mekʿ
lyginimas su lie.
mes
[Meillet, MSL 1892, VIII, 161], plg. taip pat s. sl.
my
, gr. eolų (Lesbo) tarmės
ἄμ-μες
, dorėnų
ἁ-μές
; minėtos formos kilusios iš senovinio *
mes
, turinčio sg. netiesioginiams linksniams būdingą kamieną, *
me-
, tuo tarpu kai visose kitose ide. kalbose pl. 1 asmuo yra skirtingi kamienai (*
u̯ei-
arba
nes-
). Arm. įvardžio
mekʿ
gretinimas su lie.
mẽs
yra iš principo toks pats kaip armėnų veiksmažodžio pl. 1 asmens galūnės
-mkʿ
(su nuosekliu paskutinio skiemens balsio išnykimu daugiaskiemeniuose žodžiuose) gretinimas su gr. dorėnų tarmės
-μες
(s. i.
-maḥ
, lo.
-mus
) Šitos morfologinės izoglosos atradimas, man rodos, labai reikšmingas.
Šaltinis:
Bolognesi 1988
, 5
Antraštė:
mẽs
Straipsnelis:
Lyginamasis-istorinis metodas įgalina atskleisti seniausią ide. kalbos gramatinę sandarą. Su didele tikimybe nustatomas asmeninių įvardžių daugiskaitos formų formavimasis. Kamienas *
-wes
, šgijęs pl. 1 ir 2 asmens reikšmę (het.
wes
, go.
weis
, s. i.
vay-ain
‘mes’ ir het.
sumes
< *
us-wes
, lo.
vos
, keltų *
s-wēs-
‘jūs’, go.
iz-wis
, s. i.
vas
‘jums, jums’), iš pradžių nereiškė nei asmens, nei skaičiaus, o buvo ypatingas įvardis ir reiškė gimininį kolektyvą. Kažkada iš jo rytiniuose dialektuose susidarė variantas *
mes
(armėnų
mekh
, gr.
ἡμεῖς
< *
n̥s-mes
, lie.
mes
, sl.
мы
galbūt ir s. i. acc.
asmān
< *
n̥s-mē-n
ir t. t.). Abu šie variantai (be balsių kaitos) turėjo jau pl. 1 asmens reikšmę, o variantas *
wes
/
wos
(su
e
/
o
kaita) įgijo pl. 2 asmens reikšmę. Taip galima teigti, variantą *
mes
laikant atsiradusį dėl sg. 1 asmens kamieno *
me
įtakos. Tai reiškia, kad jis iš pat pradžių turėjo 1 asmens reikšmę ir buvo priešpastatomas kamienui *
me
kaip pl. forma sg. formai.
Šaltinis:
Савченко 1968
, 31
Antraštė:
mẽs
Straipsnelis:
Armėnų asmeninis įvardis pl. 1
mek‘
dažniausiai¹[¹ Plg., pvz., 4. Η̈bschmann, AG I, 2, 474; Pisani, IF 50 (1932), 29; Meillet, Esquise², 92; Schmidt G., Stammbildung und Flexion der idg. Personalpronomina, Wiesbaden, 1978, 172; Schmitt R., Grammatik des Klasisch-Armenischen mit Erläuterungen, Innsbruch, 1981, 117; Fraenkel 441 ir Stang, Vergl. Gr. balt. Spr., 1966, 254] su atitinkamais asmeniniais įvardžiais pl. 1 lie.
mẽs
[…], la.
mẽs
[…], pr.
mes
[…]ir sl.
my
⁵ [⁵ sl.
my
‘mes’ antrinis garsas perdirbtas dėl etimologijos su
vy
‘jūs’, žr. Vaillant, Gr. comparée des langues slaves II, 2, 1958, 451] ir atstatoma bendra pagrindinė forma *
mes
, kuri laikoma seniausia ide. asmeninių įvardžių sistemos pl. 1 asmens forma […]. Tam prieštarauja įprastasis praide. asmeninių įvardžių sistemos savybės. [...] [84] Remiantis daugelio ide. kalbų duomenimis, pl. 1 asmuo (asmeninių įvardžių) būtų [ide.] *
u̯ei̯-
[...] [pvz., s. i.
vayám
[...], s. av.
vaēm
‘mes’]. [...] *
me-s
greičiausiai yra vėliau atsiradusi pokaitinė forma – dėl įvardžių sistemos suvienodinimo ir susisteminimo. [...] [87] Jei armėnų ir bl.-sl. žodžius analizuotume kaip kiekvienoje kalboje atskirai kilusias formas, iki šiol rekonstruojama pradinė forma *
mes
būtų tik išoriškai tapati skirtingo vystymosi proceso išdava. [...] [Armėnų forma yra pagal įvardžių vienaskaitą iš daugiskaitos 1 praide. *
u̯ei̯-es
perdirbtas įvardžio kamienas.] [...] [89] [Dėl bl.-sl. formų kilmės] palygintina lo. ir alb. duomenys [: lo.
nōs
< praide. *
nōs
ir alb.
ne
< praide. *
nōs
, žr. Sommer, Handb. Lat. 412; Walde-Hofmann II 1982, 175 t.; G. Klingenschmitt, J.E. Rasmussen (ed.) In honorem H. Pedersen, Wiesbaden, 1994, 222]. Jie tęsia pradinę enklitinę pl. 1 įvardžio formą ide. *
nos
[...]. Dėl bl.-sl. panašiai teigtina, jog pradinės enklitins formos *
nes
/*
nos
ėmė konkuruoti su ortotoninėmis formomis [ide.] *
u̯ei̯-
ir ilgainiui šias išstūmė ⁴¹, ⁴² [⁴¹, ⁴² panašiai teigia P. Arumaa, Ursl. Gr. III, 1985, 166 ir […] Vaillant t. p. 451]. Panašiai kaip ir armėnų kalboje, *
nes
[dėl sg. įvardžių formų ir/arba dėl veiksmažodžių pl. 1 asmens galūnės įtakos] buvo analogiškai perdirbta į *
mes
[...] [90] Žodžio pradžios
m-
buvo apibendrintas rytų bl. paradigmoje (lie. ir la.), o vakarų bl. (pr.) ir slavų nevardininkinės formos dar turi
n-
[...]⁴⁵ [⁴⁵ pvz., pl. gen. pr.
noūson
, dat.
noūmas
, bet acc.
mans
[...]]. Remiantis tokiu aiškinimu, išeitų, jog bl. *
nes
yra
e
abliauto laipsnio. [...] Kad nauja bl.-sl. įvardžių pl. paradigma įgijo ir išlaikė skirtingus kokybinius ir/arba kiekybinius abliauto laipsnius, nėra kliūtis iškeltai [etimologijai], plg. lo.
nōs
, greta
noster
< *
nester
(dėl umbrų
uestra
) [...] ar alb. (ortoton.)
ne
‘mes’ < *
nōs
atitink. (enklit. f. acc.-dat.)
na
‘mus’ < *
nos
. [...]. [91] Kita vertus bl.-sl. *
mes
savo
e
galėjo įgyti dėl atitink. koreliuojančio sg. 1 įvardžio, plg., pvz., s. lie.
eš
, la.
es
ir pr.
es
[...]. Tuomet pradinė bl.-sl. forma būtų *
nos
; ši vėliau buvo perdirbta į *
mos
, po to – analogiškai į *
mes
. Pr. kalboje paliudyta forma
mas
šiuo atveju būtų reliktas.
Šaltinis:
Matzinger 1997
, 83–91
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas