Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žardis, spartas, žiezdros, skrebinti.

Antraštė:

žar̃dis

Straipsnelis:

žr. gardas

Šaltinis:

Volpe 1988, 196

Antraštė:

žar̃dis

Straipsnelis:

Gr. χόρτος m. ‘aptvaras, kiemas’. Atitinkamas italikų (lo. hortus, oskų húrz, acc. húrtúm, reiškiantys dar artimesnę, netolimą ‘aptvertą vietą’) iš keltų (s. air. gort, s. pranc. gort ‘žalitvorė’, suponuojantys galų gorto-) formoms yra akivaizdus. Kalba eina apie daiktavardį su priesaga -to- ir šaknies o vokalizmu (kaip κοῖτος, νόστος, φóρτος, žr. Chantraine, Formation 300), padarytą iš šaknies *g̑her- ‘griebti, čiupti, turėti, laikyti’Pokorny 442 ir toliau. Nepaisant šaknies vokalizmo sunkumų, taip pat galima gretinti su het. gurtaš ‘citadėlė’, žr. Benveniste, BSL 33, 1939, 139. Skirtumai, kuriuos turi priesagos dorma, remiasi aspirata *-adho- ir *-dhi- germanų, baltų ir slavų kalbose, pvz.: go. gards m. ‘namas, kiemas’, r. gorod ‘miestas’, lie. žar̃dis ‘aptverta ganykla’. Be to, s. i. gr̥há- m. ‘namas’ rodo šaknies nulinį laipsnį. Dėl problemų, kurias kelia palatalinis žodžio pradžioje lie. žar̃das, . горо́д ‘kūgis, stirta’, žr. Frisk, s. u. χόρτος ir Fraenkel, LEW s. u. gar̃das. Šiai aiškiai formų visumai priskirtini toponimai: frygų ϝόρδον, Manegordum (Itrn. Anton.) ir net ‘pelasgų’ ϝόρτυς, žr. Van Windekens, Pélasgique, passim. Heubeck, Praegraeca, 58 ir t. Šie toponimai yra tiek pat sunkiai panadojami.

Šaltinis:

Chantraine DEG, 1271

Antraštė:

žar̃dis

Straipsnelis:

[Čia pateikiamas ne ištisinis senųjų germ.-bl. leksikos izoglosų sąrašas, todėl jis gali būti žymiai papildytas:] 14. Go. gairda ‘juosta, diržas, juosmuo’, lie. žar̃dis ‘gardas pievoje (veršiukams, ožkoms)’, žárdas ‘iš karčių padarytas žaiginys džiovinti linų galvelėms (kartais žirniams, vikionas)’; la. zãrds ‘kūgio kartis; žaginys’, pr. sardis ‘aptverta šieno kupeta’.

Šaltinis:

Чемоданов 1961, 79

Antraštė:

žar̃dis

Straipsnelis:

E. Nieminenas str. ‘Fińskie hirsi ‘belka’’ nurodo, kad suom. hirsi garsų atžvilgiu artimas lie. žar̃dis ‘ilga plona kartis’. Nors ir gali pasirodyti, kad šis žodis sl. kilmės (plg. br. жэрдзь ‘t. p.’, r. жердь ‘kartis’), tačiau taip nėra, nes prasl. *žьrdь (> r. жердь) kilęs iš ide. šaknies *gherdh- (*žьrdь < g̑hr̥dhis), o lie. žar̃dis iš ide. šaknies g̑herdh- (žar̃dis < *g̑hordhis). La. kalboje nesą žodžio, kuris tiksliai atitiktų lie. žar̃dį. La. pl. zārdi ‘grūdų džiovinimo kartys’ ir la. žurds ‘stora kartis’ yra naujadarai.

Šaltinis:

Palionis 1961, 250–251

Antraštė:

žar̃dis

Reikšmė:

‘sklypas lauke, aptvertas kuolais, šatromis; arklių ganiava’

Straipsnelis:

Mikola laiko, kad slavizmai į suom. kalbą patenka nuo 8–9 m. e. A. Šachmatovas, Rozvadovskis (ir kt.) šį procesą atkelia į prasl. epochą. Man rodos, antroji nuomonė yra be pagrindo. Noriu nurodyti tuos atvejus, kada Kalimos (žr.: Die slav. Lehnwörter im Ostseefinischen, Berlin, Slavistische Veröff. Bd. 8), kuris dėl sl. ir suom. santykių apskritai pritaria Mikolai] [127] abejonės, ar tikrai vienas kitas bl.-suom. žodis yra skolinys iš s. r., nepagrįstas. Žinoma, kad vienas iš minėtos ‘praslaviškos’ šalininkų pateikiamų žodžių yra suom. hirsi (< *hirti) ‘rąstas’, est. hirs ‘šatra’ < prasl. žьrdь. Kalima (žr. minėtą knygą) gretinimą hirsi ~ жердь atmeta, nes nežinomi kiti tokie seni skoliniai. Vienok žinoma, kad hirsi (tai 1920 m. nurodė K. Būga – Aistiški studijai I 29, 189) lengvai gali būti paaiškintas, remiantis lie. žar̃dis, la. žurds ‘tvora iš sausų šatrų’ (bl. kalbose galėjo egzistuoti panašią reikšmę turinti forma *žirdis).

Šaltinis:

Кипарский 1958, 127–128

Antraštė:

žar̃dis

Reikšmė:

‘Rossgarten’

Straipsnelis:

sardis (zardis) E. 802 ‘Zaun’ (‘umzäunter Raum’) : lie. žar̃dis, žárdas, r. зород ‘Scheuer’ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. I 609.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 298

Antraštė:

žar̃dis

Reikšmė:

a pen

Straipsnelis:

žr. žardas

Šaltinis:

Wojtyła-Świerzowska 1995, 242t.