Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: lopeta, ubas.

Rezultatai

Antraštė:: lopetà
Straipsnelis:: Gr. λάπαθον ‘rūgštynė’. Vis dėlto teisus buvo Boisaque’as suponuodamas pragraikišką λάπαθον kilmę, nes šis žodis puikiai paaiškinamas kaip pelasgiškas lie. lopetà, pr. lopto ‘kastuvas’, la. lâpsta ‘kastuvėlis, kastuvas, irklas, mentikaulis’, s. sl. lopata, r. lopáta, lopátka ‘mentikaulis’ ir t. t. atitikmuo. Šios baltų-slavų formos pačios giminiuojasi su lie. lãpas, la. lapa ‘lapas’, go. lōfa, s. isl. lōfi ‘delnas’, s. v. a. laffa ir t. t. ‘delnas’, ‘petys’ ir t. t. Visų šių žodžių pradžia yra ide. *lēp-, *lōp-, *lə₁p- ‘būti plokščiam > delnas, mentė, kastuvas ir t. t.’ (Pokorny IEW, 679). Iš sąvokos ‘plokščias’ taip pat kilo ‘lapas’, kurią ir turi lie. lãpas, la. lapa. Kadangi žinoma, jog rūgštynei kaip tik būdingi lanceto formos lapai, tai sąvoka ‘platus’ čia dominuoja. Vadinasi, λάπαθον žymi augalą ‘plačiais lapais’. [37] Aišku, jog fonetinė ir morfologinė λάπαθον struktūra pirmiausia primena šias nurodytas baltų-slavų formas: lie. lopetà, s. sl. lopata ‘vėtyklė’, r. lopáta ir t. t., kurios turi priesagą -t-. Žodį λάπαθ(ον) reikia kildinti iš ide. *lə₁p-ot- ar *lə₁p-ə₁t-. Žodžio λάπαθ(ον) šaknies balsis yra toks pat kaip s. sl. lopata, t. y. *e₁ (vietoj *ə₁ > pelasgų a, plg. Le pélasgique, 5). Priesagos -αθ- balsis yra o laipsnis, atitinkantis e laipsnį, kurį turi lie. lopetà, tačiau taip pat galima [37] kalbėti apie *-ə₁t- fazę su redukuotu balsiu, kuri sudarytų opoziciją stipriajam laipsniui, su ilgu balsiu, nes s. sl. žodyje lopata < *lopātayra -at-. Be to, šios baltų-slavų formos turi žodžio galą, kuris turįs tęsti ide. *-tā: nes turime λαπάθη, kuris yra pirminis. [...] Reikia akcentuoti labai aiškų pelasgų λαπάθη > λάπαθον, λάπαθος ir baltų–slavų *lāpetā ir *lopātā atitikimą. Dar žr. lapas
Šaltinis:: Windekens 1960b, 37–38

Antraštė:: lopeta
Straipsnelis:: Daugelyje kalbų sąv. „lopeta“ ir „kastuvas“ žymėti vartojamas vienas ir tas pats žodis arba jei ir yra keletas žodžių, tai jų vartojimas labai persipynęs. Lie. lopeta, la. lāpsta (taip pat ir „kastuvas“), s. per. lopto „kastuvas“, slavų lopata (iš dalies taip pat „kastuvas“) gimin. lie. lopa, r. lapa „letena“, go. lofa, s. ang. l̄f „delnas, plaštaka“ ir t. t.
Šaltinis:: Buck 1949, 500

Antraštė:: lopetà
Straipsnelis:: lopto E. 548 „kastuvas“: lie. lopetà „Schaufel“, la. lâpsta, lāpusta, r. лáпостъ „kojos pėda“, лопáта „kastuvas“ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. II 428.
Šaltinis:: Endzelīns DI IV (2), 206

Antraštė:: lópeta
Straipsnelis:: Lie. lópeta „kastuvas, ližė, kasiklis, noragas„ (kaip ir giminiškas r. лопата ir kt. sl. žodžiai) neretai vartojamas kontekstuose, susijusiuose su laidojimo apeigomis ir mirtimi. Man rodos, kad šių bl. ir sl. leksemų lyginimas su het. kalbos žodžiu, pavadinančiu daiktą [Otenas (Otten H. Hethitische Totenrituale. B., 1958, 66, 67, 142, 145) ir kt. autor. siūlo šį žodį versti kaip „žnyplės, samtis, šaukštas“], ant kurio (ir su kuriuo) dėdavę mirusio karaliaus kaulus, yra visiškai pagrįstas. Turime galvoje het. la-ap-pa „kastuvo“, la-a-ap-pí-it da-a-aš „paėmė kastuvu“ [160] (straipsnyje pateikti platesni het. kalbos pavyzdžių vartojimo kontekstai). Anatolų atitikmenys leidžia šią leksemą laikyti bendraide. (anksčiau manyta, kad ji priklauso bendram bl.-sl.-germ. leksikos plastui).
Šaltinis:: Иванов 1983 (1985), 160–161

Antraštė:: lopetà
Straipsnelis:: Gr. λάπαθον„rūgštynė“. Vis dėlto teisus buvo Boisacq, suponuodamas pagraikišką λάπαθον ę, nes šis žodis puikiai paaiškinamas kaip pelasgiškas lie. lopetá, pr. lopto „kastuvas“, la. lâpsta „kastuvėlis, kastuvas, irklas, mentikaulis“, s. sl. lopata, r. lopáta, lopátka „mentikaulis“ ir t. t. atitikmuo. Šios baltų-slavų formos pačios giminiuojasi su lie. lãpas, la. lapa „lapas“, go. lōfa, s. isl. lōfi „delnas“, s. v. a. laffa ir t. t. „delnas, petys“ ir t.t. Visų šių žodžių pradžia yra ide. *lēp-, *lōp-, *lɘ₁- „būti plokščiam > delnas, mentė, kastuvas ir t.t. “ (Pokorny 679). Iš sąvokos „plokščias“ taip pat kilo „lapas“, kurią gi turi lie. lãpas, la. lapa. Kadangi žinoma, jog rūgštynei kaip tik ir būdingi lanceto formos lapai, tai sąvoka „platus“ čia dominuoja. Vadinasi, λάπαθονžymi augalą „plačiais lapais“. Aišku, jog fonetinė ir morfologinė λάπαθον ūra pirmiausia primena šias nurodytas baltų-slavų formas: lie. lopetà, s. sl. lopata „vėtyklė“, r. lopata ir t. t., kurios turi priesagą -t-. Žodį λάπαθον kildinti iš ide. *lɘ₁-ot- ar *lɘ₁p-ɘ₁t-. Žodžio λάπαθον šaknies balsis yra toks pat kaip s. sl. lopata, t.y. *ɘ₁ (vietoj *ɘ₁> pelasgų a, plg. Le pélasgique 5). Priesagos αθ balsis yra o laipsnis, atitinkantis e laipsniui, kurį turi lie. lopetà, tačiau taip pat galima [37] kalbėti apie *ɘ₁t fazę su redukuotu balsiu, kuri sudarytų opoziciją stipriajam laipsniui su ilgu balsiu, nes -at- s. sl. žodyje lopata < *̄ta, kurį priversti atstatyti. Be to, šios baltų-slavų formos turi žodžio galą, kuris turįs tęsti ide. *-tā-: nes turime λαπάθη, kuris gi turi laimės būti pirmykščiu. Žodžiai λάπαθονir λάπαθοςyra perėję į tematinę graikų klasę (Le pélasgique 25). Dėl specialių pelasgų kalbos priebalsių pasikeitimo reikia pastebėti, kad λάπαθ- reprezentuoja senąjį *laphath- (su reguliariu pelasgų paprastųjų dusliųjų perėjimu į dusliuosius aspiruotus: Le pélasgique 17 ir toliau); šis *laphath- pagaliau patyrė aspiruotų disimiliaciją (ibid. 20 ir toliau). Reikia pabrėžti labai aiškų pelasgų λαπάθη > λάπαθον, λάπαθοςatitikimą baltų-slavų *lāpetā ir *lopātā.
Šaltinis:: Windekens 1960, 37–38

Antraštė:: lópeta, lopetà
Straipsnelis:: Het. lappa- „kastuvėlis, kuriuo surenkami sudegintojo kaulai“, lap- „degti, liepsnoti“, lapnu- „įkišti į karštį (ugnį)“, lapii̯a- „karštis“. Ypač įdomus liet. lópeta (tarm. lopetà) reikšme „ližė“, plg. la. lâpsta, lāpusta, pr. lopto; lapinis „šaukštas“ (Falk K.-O., Mélanges P. Skok. Zagreb, 1985. s. 137–; Уванов В. В., Етимология 1983. M. 1985. p. 160–161). Tolimesni giminiški žodžiai tiek baltų-slavų, tiek ir kitose ide. kalbose skiriasi forma ir reikšmėmis, plg. rusų лепень, лопух, лопоть, la. ļȩpata, lie. lãpatas, lãpas, lopa, lõpas, gr. λεπóς (: λέπεω, λοπóς), got. lofa, s. isl. lófi, s. fryzų lappe „kastuvas“, s. v. a. laffa „delnas, irklas“. Šaknies priešistorės rekonstrukcija nepilna. Panašu, jog pirminė reikšmė – „būti plačiai atidarytam, atlapotam“ ir pan. (plg. lie. lópeta : lop-sóti ir pan.).
Šaltinis:: Топоров 1985 (1987), 7

Antraštė:: lopetà
Straipsnelis:: Suom. lapio, trm. lapia ‘Spaten, Schaufel’, karel. lapie, votų lapia, estų labidas ir kt. < vėlyvoji prafinų *lapiδa (*lapiδo) < ankstyvoji prafinų *lapita (*lapito) yra skolinys iš baltų *lāpetā/*lāpₑtā (> lie. lopetà ‘Spaten, Schaufel’, pr. lopto ‘Spaten’, plg. la. lâpsta ‘Spaten, Schaufel; Schulterblatt’; iš lie. lópė ‘Pfote, Tatze, Klaue’, la. lãpa ‘Pfote’ šeimos). Nors šia etimologija (kurią pasiūlė jau Vilhelmas Thomsenas) buvo abejojama, nauji finų kalbų istorinės gramatikos tyrimai rodo, kad ji yra teisinga. Finų formos rodo, kad šalia *lāpetā (lopetà) baltai turėjo ir *lāpₑtā (plg. pr. lopto).
Šaltinis:: Koivulehto 2000, 109–113

Antraštė:: lópetà
Straipsnelis:: [Recenzuojamas V. Mažiulio „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, II, I-K (1993); III, L-P (1996).] V. Mažiulis atmeta pr. lapinis ‘leffel, spoon’ (‘šaukštas’) EV 359 skolinimosi iš germanų galimybę, taip pat nesieja jo su lie. lãpas ‘leaf’ (žr. K. O. Falk). Vietoj to nurodo ide. *lep- (: *lŏp-), plg. gr. lépo ‘I peel, strip off the rind’. Baltų kalbose išties esama *lep- (: *lăp-) ‘to peel, to shave’ (‘lupti, skusti’), pvz., lóp-età ‘spade, shovel’.
Šaltinis:: Schmalstieg 1997, 253

Antraštė:: lópetà
Reikšmė:: kastuvas
Straipsnelis:: Lie. lópeta, lopetà, kaip ir la. lâpsta ‘kastuvas; ližė; tokia staklių lentelė’ bei pr. lopto ‘lopeta’, turi normaliojo laipsnio šaknies variantą ide. *lāp- < protoide. *leh₂p-. Sl. *lopata ir het. lappa ‘kastuvas’ turi nykstamojo laipsnio šaknies balsį.
Šaltinis:: Karaliūnas 1995b, 38