Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: Venta.

Antraštė:

Ventà

Straipsnelis:

[Plėtojama A. Briuknerio mintis, kad venetų etnonimas yra paveldėta praindoeuropietiška lytis, t. y. bendriausias, kokį tik galima rekonstruoti, indoeuropiečių pavadinimas [110]. Siūlomoji hipotezė nepostuluoja kokios atskiros venetų tautos buvimo ir pateikia genealoginį venetų genčių margumo aiškinimą. Paaiškinama venetų kalbinė diferenciacija, atitinkanti jų etnonimo paplitimo geografinę padėtį; parodoma, kad venetiškoji nomenklatūra yra reliktinio pabūdžio; ji figūruoja indoeuropiečių arealo etninės kolonizacija pakraščiuose [113]. Venetų pavadinimo prolytė – ide. *wenHtói > bl.-sl. *vēntái [110]. Venetų pavadinimas – daugiskaitinė forma, morfemų -to-/-eto- pagalba sudaryta iš ide. *wenH- ‘mylėti, draugauti ir pan.’ (plg. s. i. vanitáḥ ‘mylimas’) ir reiškianti ‘draugiški, giminingi’ [109] ]. Nėra pagrindo manyti, kad venetai prie Ventos upės (lie. Ventà, 1-oji acc. paradigma, la. Veñta < ide. *wenHtā atstovavo ne baltams, o kitam elementui.

Šaltinis:

Витчак 1986–1987 (1989), 111

Antraštė:

Venta

Straipsnelis:

Etimologinėje literatūroje bl. Venta (plg. ru. Вятка, apie jį žr. Фасмер ЭСРЯ I, 376–377; br. Вять) siejamas su suom. tarm. apeliatyvu vento ‘slīkšņaina vieta, lēns straumes tecējums’, tačiau pastarojo kilmė nėra aiški (žr. Suomen kielen etymologinen sanakirja, 1978). Pasak autoriaus, nors ir hidronimo Venta indoeuropietiškosios etimologijos yra įtikinamos, nereikėtų a priori paneigti genetiškai su Venta susijusių šaknų paieškos finougrų plote. Straipsnyje autorius duoda tokių šaknų pavyzdžių.

Šaltinis:

Bušs 1996, 40–42