Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
daina
Straipsnelis:
žr. deinauti
Šaltinis:
Ogibenin 1974, 23–28
Antraštė:
dainà
Reikšmė:
Lied, song
Straipsnelis:
Žodį doĭna ‘tam tikra dainos rūšis’ dakai-rumunai XIII–XV a. galėjo pasiskolinti iš lietuvių kalbos tiesiogiai arba per lenkų kalbą.
Šaltinis:
Богач 1963, 190
Antraštė:
dainà
Reikšmė:
Lied, song
Straipsnelis:
Įtikėtiną rum. doină etimologiją pateikė B. P. Chadžeu [Principie de filologia comparativă arioeuropea, I, 23–28]. Jis nurodo, kad, be doina, Transilvanijoje esti ir forma daina. Pastaroji yra senesnė. Rum. žodis turi atitikmenų daugelyje indoeuropiečių kalbų: kelt. dán, pers. danah, s.-kr. dhan, ved. dhainā, avest. daēnā < di, iš kurio kilę persų din ir arm. den. Visiškai tapatus (formaliai ir semantiškai) rum. žodžiui yra lie. dainà. Anot B. P. Chadžeu, dakiečiai ir lietuviai išlaikė šį indoeuropietišką žodį nepriklausomai vieni nuo kitų, nors galbūt ir buvo kaimynai. Taigi kurios nors kalbos žodis negalėjo būti paskolintas. Dalyvinė forma dhīnā arba dīnā, iš kurios gunuojant [при гуннировании] gauti dhainā, daēna, daina, kilusi iš šaknies dhi (skr.), di (av.) ir dīdan (n. pers.). Reikšmė ‘daina’ buvusi dar prieš ide. prokalbei skylant į indiškąją ir europietiškąją šakas. Pirminė reikšmė ir forma išliko tik dakų ir lietuvių kalbose.
Šaltinis:
Georgiev 1966, 97
Antraštė:
dainà
Reikšmė:
Lied, song
Straipsnelis:
[Baltų-iranėnų leksikos paralele laikytina ir:] lie. dainà (la. daĩņa ‘liaudies daina’) : av. daēnā ‘religija’, s. pers. *dainā ‘įstatymas’, plg. s. i. dhénā- ‘balsas, kalba, malda’, rumunų doină ‘liūdna liaudies daina’ (< dakų?) [Fraenkel LEW, 80; Mayrhofer, Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen II, 113].
Šaltinis:
Трубачев 1965 (1967), 20
Antraštė:
dainà (4)
Reikšmė:
Volkslied
Straipsnelis:
*dainā lytyje lie. dainà (4) – su la. diêt ‘šokti’. Šaknis *dei̯h-, kurią turi gr. δίενται ‘pašokti, stryktelėti; schnellen dahin’ (Ψ475 apie arklius), διέσθαι ‘išsigelbėti pabėgant’ (M304 apie liūtą) su išnykusiu veiksmažodžio abstraktu *déi̯h-mn̥, kuriam priklauso *dói̯-na-h₂ (kad tai prokalbės leksema, paremia iš substrato kalbos pasiskolintas rum. doină ‘liūdna liaudies daina’). Laringalo kokybė vargiai nusakoma: gr. /die-/ gali turėti dėl morfologinės analogijos atstatytą galūnę /-e-/; bet plg. gr. διώκω ‘persekioti, nuginti’, kuris gali būti kilęs dėl antrinio skaidymo iš imperatyvo *dioh₃ (Lindeman-Variante) + enklitiko *ke ‘gink čionai’ (pagal gerą Bammesbergerio aoristo tipo ἔθηκε aiškinimo pavyzdį).
Šaltinis:
Rasmussen 1989, 182
Antraštė:
dainà
Reikšmė:
Lied, song
Straipsnelis:
B. P. Chaždeu, vienas iš balkanistikos pagrindėjų, bandė identifikuoti trakų-dakų pėdsakus rumunų leksikos, fonetikos ir gramatikos sistemoje, naudodamasis lyginamojo-istorinio metodo duomenimis. Jis šitaip argumentuoja rum. doină kilmę. Šalia šios formos Transilvanijoje yra ir forma daina, kuri senesnė. Rumuniškas žodis turi atitikmenų daugelyje ide. kalbų: keltų dán, persų danah, skr. dhan, vedų dhainā, av. daēnā ≤ di, iš kur kilę persų din ir arm. den. Rumunų žodis visiškai (formaliai ir semantiškai) sutampa su lie. dainà (taip pat plg. dainúoti, dainýnas, daininiñkas, daĩnius, dainúotinis ir kt.). B. P. Chaždeu nuomone, dakai ir lietuviai šį ide. žodį išlaikė nepriklausomai vieni nuo kitų, nors galbūt ir buvo kaimynai. Skolinimosi čia nebuvo. Dalyvinė forma dhīna arba dīnā, iš kurios atsirado dhainā, daēna, daina, kilusi iš šaknies dhi (skr.), di (av.), dhi (persų) ir dīdan (n. persų) [62]. Chaždeu nuomone, reikšmė ‘daina’ atsirado dar prieš ide. prokalbės skilimą į indiškąją ir europietiškąją šakas. Šio žodžio tokia reikšmė ir forma išliko tik dakų ir lietuvių kalbose [63].
Šaltinis:
Врачу 1976, 62–63
Antraštė:
dainà
Reikšmė:
Lied, song
Straipsnelis:
Baigsime keliomis pastabomis apie atskirus žodžius. Įdomi hipotezė pateikta prie dainà [Fraenkel LEW], jog rumunų doină ‘elegiška giesmė, elegija’ kilmės požiūriu yra dakų substrato liekana.
Šaltinis:
Belardi 1958, 209
Antraštė:
dainà
Reikšmė:
Lied, song
Straipsnelis:
žr. didis
Šaltinis:
Jēgers 1958c, 49–53
Antraštė:
dainà
Straipsnelis:
Nėra pakankamai įtikinamas autoriaus energingai proteguojamas žodžio dainà ryšys su arijų dhēnā. Tokiai etimologijai kliudo tolima mūsų dainai arijų žodžio dhēnā reikšmė ‘Religion, inneres Ich, Individualität’ (plg. Frankel, LEW, 80).
Šaltinis:
Zinkevičius 1969, 108
Antraštė:
dainà
Straipsnelis:
Jotvingių daina ‘dainelė’, plg. lie. dainà, la. daĩn̡a, bet pr. grīmikan ‘giesmė’.
Šaltinis:
Zinkevičius 1985b, 71
Antraštė:
daina
Straipsnelis:
[124] Etimologai su la. diêt ‘šokinėti, šokti, dainuoti’ jau seniai sieja ir lie. dainà (dáina, dainė̃), nurodydami, kad pradžioje tuo žodžiu galėjusi būti vadinama šokių daina [6 išn.: Žr. Fick, Leskien, Jēgers. Nėra visai aišku, kaip traktuoti la. daĩna, daĩņa ‘daina’ – ar tai paprastas lie. žodžio atliepinys, ar skolinys iš lie. kalbos. Dabar beveik nėra abejonės, kad rum. doină (daină) ‘eleginė daina’ išimtinis artumas mūsų žodžiui yra antrinis (rum. žodis kaip refrenas pasiskolintas iš slavų dainų refrenų, plg. ukr. дайна, le. dajno ir kt.) ir ypatingos giminystės nerodo (sąsają nebent būtų galima suprasti kaip netiesioginį, slavų tarpininkaujamą, skolinimą iš lie. kalbos). Ar ribotoje slavų teritorijoje teišplitusiam slavų refrenui pradžią yra davęs lie. daina – neišspręstas klausimas.] [125] Ankstesnysis meno – šokio, dainos ir muzikos – sinkretizmas ne vienu atveju yra palikęs pėdsakų kalboje, plg. [126] la. lĩguôt ‘linguoti, suptis; džiūgauti, linksmintis, Jonines švęsti, Joninių dainas dainuoti; dainuoti, giedoti’ [ir kt.]. Turint tai galvoje, sunku tikėtis, kad mėginimai kaip nors kitaip aiškinti lie. dainà pasirodytų patikimesni už šią etimologiją. Siejimas su lie. dejà ‘aimana, dejonė’ jai neprieštarauja. Visi šie žodžiai priklauso tai pačiai žodžių šeimai.
Šaltinis:
Urbutis 1972c, 124–126
Antraštė:
dainà
Straipsnelis:
Lietuvių kalbos žodžiai, kuriems, atsižvelgiant į pokirtinio balsio sinkopę ir dėl jos atsiradusį antrinį akūtą, mėginama rasti naujus aiškinimus: […] dáiną acc. sg. nuo dainà (3 kirčiuotė) iš *dãjiną, *dajinà [15 išn.: Remiantis kontrahuotu acc. sg. dáiną aiškintinas ir dial. nom. sg. dáina LKŽ II 227. Bendrinės kalbos forma dainà (2 kirčiuotė) rodo skiemens netekimą be kompensacinio pailgėjimo. Plg. dar, pvz., añtras < añtaras (sl. *ǫterŭ / *ǫtorŭ, č. útery, sorbų a. wutory, r. vtorój, s. le. wtóry).] – sudaiktavardėjęs išvestinis o laipsnio būdvardis *dai̯-nā-, kurio pamatas – veiksmažodis lie. *dejù, *díeti, atitinkąs la. deju < ide. *dei̯h₁-e/o-/, inf. diêt < ide. *dei̯h₁-C- [16 išn.: plg. LIV 91 nurodomus giminiškus žodžius gr. díentai, dīnéo, dīneúō < *dī-néu̯-, vedų dī́yanti.]. Pirminė žodžio reikšmė turėjusi būti ‘schwungwolles Lied’ arba ‘Lied, bei dem getanzt wurde, Tanzlied’ [17 išn.: Plg. lie. suktìnis ← sùktinas iš sùkti, sùka.]. La. daĩņa gali būti aiškinamas dvejopai: arba kaip kilusį iš *daj-ini̯ā- su kitu priesagos variantu, arba kaip perdirbtą pagal veiksmažodį daiņāju, daiņât; plg. lie. dial. dainiúoti, kurio darybos pamatas – daĩnius arba dainỹs. Galimas varianto dáina aiškinimas suponuojant praformą *doi̯h₁-neh₂ iškart atkrenta, atsižvelgiant į paliudytas 2 ir 3 kirčiuotes (plg. dar la. daĩņa). Senas siejimas su jaustuku lie. dejà (Faenkel 80, 86) šiandien irgi jau nebeatlaiko kritikos […].
Šaltinis:
Smoczyński 2001, 158

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas