Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vykti.

Antraštė:

vỹkti

Straipsnelis:

Toch. A wikatär, B wiketär ‘jis dingsta’, mano nuomone, yra giminiškas su vedų viśáti, viśáte ‘jis įeina (tr. ir intr.)’, av. vīsaite ‘jis prisistato’, ir su k vietoj k̑, lie. vỹksta ‘eina, ateina, pasirodo,sakasi’. Reikšmių skirtumai, kurie matyti šiuose veiksmažodžiuose, atsiradę dėl fakto, kad įėjimas gali būti į kalbėtojo nurodomą teritoriją arba į kitą teritoriją. […].

Šaltinis:

Hollifield 1978, 178

Antraštė:

vỹkti

Straipsnelis:

[2] Lie. vykstù yra nykstamojo laipsnio šaknies *vik (plg. veikiù, veĩkti) antrinis vedinys. Jis interpretuotinas kaip *vink-stu t. y. inchoatyvinės priesagos -st- išplėstasis kamieno *vinku variantas. Jis išvestas iš *vik su nosiniu intarpu tokiu pat būdu, kaip lo. uincō intr. ‘esu nugalėtojas, turiu persvarą’, tr. ‘nugaliu, įveikiu’ iš *uik, plg. uīcī, uictum, uictor, peruicāx. Semantikos atžvilgiu lo. uincō gretinamas su lie. apveikiù ‘apgalėti, įveikti’. Nepamatuotas yra A. Waldės ir J. B. Hofmanno (LEW 3 II 792) skeptiškas požiūris į lo. uincō ir lie. vykstù sugretinimą: y netrukdo šiam sugretinimui, nes y traktuotinas kaip tautosilabinio i ir ƞ refleksas, atsiradęs naujame fonetiniame kontekste transformacijos *vinku į *vinkstu metu. Pozicijoje prieš spirantą (šiuo atveju -st-) nosinis balsis apie XVII a. virsta pailgėjusios trukmės skaidriuoju balsiu; taigi raida: *viƞᴷstu > *vįᴷstu > vi:kstu.

Šaltinis:

Smoczyński 1995, 41

Antraštė:

vỹkti

Straipsnelis:

žr. mirti

Šaltinis:

Bammesberger 1994a, 179–180