Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: aisus, kelis, kurmis, grasa, kablys, grajoti, oda.

Antraštė:

aisùs

Reikšmė:

niūrus, rūškanas, ilgesingas, tamsus, liūdnas, kartus, skausmingas, aštrus

Straipsnelis:

E. Frenkelis (LEW) lie. aisùs ‘niūrus, rūškanas, ilgesingas, tamsus, liūdnas, kartus, skausmingas, aštrus’ sieja su lie. aimán ‘vargas man’, áimana ‘skundas, dejonė’, aimanúoti ‘skųstis’. K. Būgos (RR II, 335, 339) samprotavimai apie lie. aisùs prieštaringi: pirmasis siūlymas lie. lytį sieti su la. àisît2 (-u, -i̇̃ju) ‘šaipytis, rodyti dantis, šypsotis, paerzinti, geraširdiškai pajuokti, juokauti’ kažin ar priimtinas, nes la. àisît2 giminiškas su latvių at-iest² (-šu, -su) ‘rodyti dantis, niurnėti, atšauti, atkirsti’, la. at-iezt ‘t. p.’, iezt² (-žu, -zu) ‘t. p.’) ir aiškiai su lie. iẽžti (-ia) ‘lukštenti, lupti, aižyti’ (< ide. *ei-g(h)-) (4 išn.: plg. Fraenkel LEW, 4; Karaliūnas, Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, 1987, 172); be to K. Būga mano, jog lie. aisùs esą remiasi senąja šaknimi *ei-/oi- ‘degti, žėrėti, spindėti’, slypinčia lie. iesmė̃ ‘kiekis malkų, vienu kartu įdedamų į krosnį, firing-charge’, lie. aitrùs ‘kartus, skausmingas, aštrus’. Atkreiptinas dėmesys, kad V. Mažiulis (PEŽ I 272) pr. ennoys ‘karštis, temperatūra, karštinė’ sieja su lie. iesmė̃ ir pr. lytį laiko esant pamatuotą bl. *aid- ‘degti’ < ide. aidh- ‘t. p.’ (priešdėlis en- + priesaga -sa-); dėl semantikos plg. go. heito ‘karštis, karštinė’: s. ang. hǽθa ‘karštas oras’. Turėdami prieš akis šią semantinę paralelę, primename iš „Narevo baltų“ žodynėlio žinomą leksemą ais ‘oras’ (tiesą sakant, ‘karštas oras’) < *aisas. Atrodo, labiausiai tikėtina, kad lie. aisùs giminaičiai yra lie. iesmė̃, pr. ennoys [218] ir „Narevo baltų“ ais ‘oras’. Jeigu laikysime, kad aukščiau suminėtos leksemos pamatuotos ide. *aidh- resp. *eidh- ‘(už)degti’, tai lie. aitrùs ‘kartus, aštrus, kandus’ negali būti skiriamas šiai žodžių šeimai (iš *aid-tr- lauktina *aistr-, o ne *aitr-. Prisimintina V. Prelvico [W. Prellwitz, KZ 1897, XXIII] mintis, kad lie. aitrùs < ide. ai-/ei- ‘degti, žėrėti’, o kadangi lie. aisùs susijęs su lie. aitrùs, tai pirmoji lytis remiasi ne *aidhsùs, o veikiau neutrum forma *ā(i)s- ‘degimas, ugnis’. Het. kalbos pažįstamą veiksmažodį ā- ‘būti šiltam, karštam’ šios kalbos žinovai interpretuoja kaip *ai̯a- ir spėja, jog pastaroji gretintina su ide. *ai- ‘degti, žėrėti’ (s. i. indhé ‘uždega, užkuria’, gr. ἀίθω ‘t. p.’). Kad ide. prokalbėje egzistavęs veiksmažodis *āi- ‘degti, žėrėti’ dar paliudija ir lie. aitrùs; pastaroji lytis paaiškėja, ją susiejus su minėta šaknimi *ai-tr- [219]. Prabl. plote šaknis *āi- ‘degti, žėrėti’ buvo išplėsta priesaga -t- (lie. aitrùs, áitra ‘karštis, ugnis’ [bl. *āit-r-]), priesaga -s-) pr. ennoys < *enaisas, „Narevo baltų“ ais ‘oras’ < *aisas, lie. aisùs, lie. iesmė̃ [bl. *ēis- + (s)m, priesaga -sk- (lie. áiškus ‘ryškus, atskiras, ramus, tykus, giedras’, lie. aikštùs ‘matomas, atviras, švarus’, lie. aikštìs ‘sausas, gražus oras saulei šviečiant’ [220]; dėl reikšmių ‘kartus, aštrus, kandus, rūgštus, aštrus, karštas’ bei ‘degti, žėrėti, žibėti’ santykio (pirmosios susiformuoja iš pastarųjų) plg. s. bažn. sl. gorьkъ ‘kartus, aštrus’: s. sl. gorĕti ‘degti’ (ir kt. pvz.). Reikia dar pridurti, kad J. Puhvelas het. asara-, esara- (*esra-) ‘baltas, ryškus’ bei het. iskunnahh-, jei pastaroji lytis reiškia ‘pranešti, paskelbti’, sieja su lie. aiškus, iškus ‘ryškus’ (dėl semantikos plg. lo. dē-clārāre : clārus ‘ryškus, aiškus’).

Šaltinis:

Karaliūnas 1992b, 217–221