Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: ranka.

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

žr. irmėdė

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1991, 157–159

Antraštė:

ranka

Straipsnelis:

Lie. ranka, la. ruoka, pr. rancko < *rankā (> sl. rǫka) gimin. lie. rinkti, renka, pr. semrinka ‘sammelt’ ir t. t.

Šaltinis:

Klimas 1970, 265

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Pr. rancko Gr. 46 ‘ranka’; acc. rānkan 53115 [ir kt.]: lie. rankà, s. sl. pѫka ‘t. p.’, apie tai ME bei EH s. v. rùoka.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 293

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

[Str. apie ide. hand]. Lentelė Nr. 1: sąrašas terminų ‘rankai’ pavadinti ide. dialektuose: [...] *u̯ronk-ā- ‘lenkti; daiktas, kuris linksta (riešas ir visa ranka)’ (*u̯er- ‘sukti, lenkti’): baltų, slavų: pr. rancko, la. roka, lie. rankà, s. sl. rǫka, r. ruká. Plg. go. wruggo (?), s. angl. wrencan, angl. wrinkle, lie. reñgtis, riñkti ir t. t.

Šaltinis:

Markey 1984, 264

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Lie. rankà, la. rùoka, pr. rancko; s. sl. rǫka, r. рука. Rankos pavadinimas sietinas su lie. riñkti. Manoma, kad baltų-slavų bendrystės laikotarpiu slavai jį galėjo pasiskolinti iš baltų.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1966a, 10

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

[Šio straipsni tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la. ir pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą ir, antra, naujus (bendrabaltiškus bei atskiros kalbos) elementus, atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje] Čia turime baltų ir slavų naujadarą: lie. rankà, la. rùoka, pr. rancko, s. sl. rǫka. Kaip rodo lie. išsaugotas veiksmažodis renkù, rinkti, šis daiktavardis iš pradžių reiškė ‘ta, kuri renka’. Plg. reikšmės santykį tarp le. garść ir garnąć (*gr̥stь: *gr̥nǫti, plg. la. gùrste ‘linų pėcdelis’) ir toliau tarp gr. χείρ ‘ranka’ ir giminiško s. i. hárati.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 222

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. k-se, pastarieji žodai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. k-oms:] Lie. rankà, rañką = serb. rúka, rûku

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 342

Antraštė:

ranka

Straipsnelis:

Kaip ir lie. rankà, la ruoka, pr. ranko kyla iš bl. *rankā́. (35) čia bl. ir sl. turi aiškias paraleles: s. sl. rǫka, r. ruká ir kt. iš sl. *rǫká, rankā́ ‘ranka’.

Šaltinis:

Euler 1983, 34–35

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Oset. wærag ‘kelis’. Kilęs iš *warāka- iš *war- ‘išlenkti, atitinkamai ‘išlenkimas’. Plg. lie. rankà (iš *wra-n-ka) ‘ranka’, s. sl. rąka, r. рука, švedų vrang, norv. vraang, ol. wrang ‘špantas’ (‘laivo kelis’) iš germ. *wrangô ‘etwas verdrehtes, krummes’ (Falk–Torp II 877), norv. vraa, švedų vrå ‘kampas’ iš *wranhô (ten pat, 1394), galų-romanų branca (iš *vranka) ‘ranka; lopa’ (Kurylowicz. Melanges Vendryes. Paris, 1925, 205 ir toliau). Be formanto -k-, s. i. ūru- ‘mentė, šlaunis’, ūruparvan- ‘kelis’, sakų hūrā ‘thigh’ (Bailey, AO 1966 XXX 38), lo. vārus ‘kreivakojis’, vāra ‘skersinis’. Patikimų atitikmenų kitose iranėnų kalbose lyg ir nėra ir galbūt reikia priskirti skitų-europiečių izoglosoms (žr. CEU).

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 88

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Oset. iron. rox ‘pavadžios; apynasris, kamanos, brizgilas’. Ironų dialekte balsis o prieš nosinį kaip paprastai kilęs iš a: ron ‘juosmuo’ iš *rāna-, don ‘vanduo’ iš *dānu- ir daugelis kitų. Kai kada nosinis ironų dialekte iškrinta, tačiau išsaugojamas digorų: rox|ironx ‘užmirštas’, xox|xonx ‘kalnas’, fos|fons ‘galvijas’. Tai duoda mums teisę atstatyti rox į *ronx ir toliau kildinti iš *ranx ← *ranka-. Galbūt mes priartėjame prie slavų-baltų ‘rankos’ pavadinimo: s. sl. rąnka, r. рука, lie. rankà, la. rùoka. Jungiamąja grandimi yra sąvoka ‘laikymas’: ‘ranka’ – ‘kuo laiko, pavadis’ – ‘už ko laiko’.

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ II, 422

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

UReRT rodo toga- struktūrą lytyse s. sl. rǫka (mobilus), lie. rankà (baritonas) ‘Hand’ iš *u̯ronkáh₂ (resp. *u̯rónkah₂) = pragerm. *wrangō, s. danų wrang ‘kreiva sąsmauka’, s. nord. rǫng ‘Spant’ (resp. *wranhō, da. vrå ‘kampas’, s. nord. rá), plg. Illič-Svityč, V. M. Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavjanskom. Moskva. 1963, p. 23 t., 100 t., N. Å. Nielsen. Dansk etymologisk ordbog s. v. vrå. Kirčiuotos šaknies variantas galbūt iš seno buvo ilgojo b. k. laipsnio; žr. netiesiog. įrodymus dėl senos akūtinės priegaidės Kleine (Illič-Svityč 24, n. 5).

Šaltinis:

Rasmussen 1989, 169

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Toks pat etimologiškai izoliuotas slavų areale yra žodis s. sl. РѪКА (r. рука), o lie. rankà padaryta iš renkù ‘собираю’ – su įprasta indoeuropietiška *e/o (bl. e/a) kaita39. [39 Tuo remdamiesi, kai kurie moksl. net manė, kad žodis рука yra skolinys iš baltų kalbų. Žr. J. Rozwadowski, O pierwotnym stosunku wzajemnym językow bałtyckich i słowiańskich, – RSI V (1912) 35; С. Б. Бернштейн, Очерк сравнительной грамматики славянских языков, Москва, 1961, 92; Лексічныя балтызмы у беларускай мове (Матерыялы для абмеркавання), Минск, 1969, 47.]

Šaltinis:

Откупщиков 1974, 19

Antraštė:

ranka

Straipsnelis:

Plg. rankóvė [Kalbama apie žodžių darybos ir leksikos izoglosas baltų ir slavų kalbose].

Šaltinis:

Откупщиков 1974, 13–14

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Lie. rankà, la. rùoka, pr. rancko, acc. sg. formos: lie. rañką, la. rùoka, pr. rānkan, acc. pl. rānkans. Etimologiškai giminingi: s. sl. rǫka ‘ranka’, r. ruká, acc. sg. rúku, s.-kr. rúka acc. sg. rȗku. E. Frenkelis sieja šį žodį su veiksmažodžiu (su)rinkti. Tai labai tikėtina, nes germanų žodis ranka taip pat yra kildinamas iš veiksmažodžio rinkti. C. D. Buck (A dictionary of selected synonyms in the principal Indo-European languages, 1988, p. 238–239) teigia, kad neretai žodis ranka kildinamas iš veiksmažodžio rinkti.

Šaltinis:

Steinbergs 1996–1997, 28

Antraštė:

rankà

Reikšmė:

Hand

Straipsnelis:

Ikiindoeuropietiškojo klodo žodis lo. occa ‘akėčios’ kilo iš *otek-, kur, regis, metatezė taip pat aiškintina skolinimusi iš svetimos kalbos [20 išn.: plg. v. v. ž. atik, etik, v. Essig, bet go. akeit – iš lo. acētum. Galbūt tokio tipo metatezė yra įvykusi ir lie. rankà, s. sl. rąka: *ramkā kilo iš *mar-kā, esančio greta gr. μάρη?]

Šaltinis:

Pisani 1968, 19

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Greta ankstyvų baltų kalbų skolinių iš slavų kalbų yra ir atvirkštinės skolinimosi krypties pavyzdžių, tarp jų – net ir kūno dalių pavadinimų; pvz., baltiškas rankos pavadinimas – lie. rankà, la. rùoka, pr. rancko (susijęs su riñkti) – greičiausiai buvo paskolintas į slavų prokalbę kaip *rǫká.

Šaltinis:

Eckert 1973, 64

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

žr. varna

Šaltinis:

Poljakov 1997, 65–66

Antraštė:

ranka

Straipsnelis:

[Aptariamas Endzelyno dėsnis ir baltų-slavų kalbų akūtas.] Lie. rañką ‘hand [acc. sg.]’, la. rùoka ‘hand’, pr. rānkan ‘hand [acc.]’.

Šaltinis:

Young 1994, 101

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

[Rezenzuojamas V. Orelo A Handbook of Germanic Etymology, 2003.] Bl. ir sl. duomenys bei dvi etimologijos neįmanomai padalytos per pusę. Kaip go. handus, s. ang. hand ir kt. darybos paralelė pateikiama lie. rankà, vedama iš riñkti (p. 159). Taigi pritariama Fraenkel žodyno (697) aiškinimui, kad bl. (ir sl.) rankos pavadinimo motyvacija – ‘rinkėja’. Bet aptariant germ. *wranƷō (p. 471) minimas Mikkolos bandymas sl. *rǫka sieti su germ. žodžiais, įvardijančiais sulenktumą, kumpumą (s. isl. rá ‘kampas’, s. šved. vrá ‘t. p.’, s. isl. rǫng ‘laivo skersinis’): taigi ranka suvoktina kaip ‘kumpoji’, t. y. ‘ranka su sulenktais pirštais’, nors iš tikrųjų Mikkola šitaip aiškina ir baltų giminaičius.

Šaltinis:

Kabašinskaitė 2004, 322

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 37 protoslavų/protobaltų *rǫka/ranka, br. ruka, ukr. ruka, r. ruka, lie. rankà, la. roka, pr. rānkan ac.

Šaltinis:

Novotná, Blažek 2007, 335

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

žr. siuvikis

Šaltinis:

Откупщиков 1972, 121

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

žr. sūnus

Šaltinis:

Савченко 1972, 150–151

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Straipsnyje aptariama baltų ir slavų priegaidžių fonologinė interpretacija. Lie. rankà, ru. рукá, acc. sg. lie. rañką, ru. ру́ку (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis).

Šaltinis:

Журавлев, Авксентьева 1972, 240

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

N. van Wijkas skeptiškai vertino Saussure’o dėsnio projektavimą į baltų-slavų prokalbę. Net tais atvejais, kai kirčio perkėlimo rezultatai identiški lietuvių ir slavų kalbose, pvz., lie. nom. sg. rankà, r. ruká iš *ˈrañkā́, van Wijkas buvo labiau linkęs į Meillet hipotezę, kad Saussure’o dėsnis veikęs nepriklausomai baltų ir slavų kalbų šakose.

Šaltinis:

Olander 2009, 26–27

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

A. Meillet nuomone, dėl Saussure’o dėsnio žodžiai su cirkumfleksiškai kirčiuota šaknimi slavų kalbose perėję į mobiliojo kirčio paradigmą, pvz., r. nom. sg. ruká, acc. rúku, (analogiškai) gen. rukí, plg. lie. rankà, rañką, rañkos a. p. 2.

Šaltinis:

Olander 2009, 19–20

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

H. Hirtas suformulavo keturis dėsnius, nulėmusius baltų ir slavų kalbų akcentinių paradigmų kreives. Antrasis jų praktiškai identiškas Saussure’o dėsniui, išskyrus tai, kad pagal Hirto formuluotę žodžio vidurio akūtiniai skiemenys nepritraukdavę kirčio. Šis dėsnis paaiškina žodžio galo kirtį tokiuose žodžiuose kaip, pvz., nom. sg. lie. rankà, r. borodá su akūtine galūne – priešingai nei acc. sg. lie. rañką, r. bórodu su cirkumfleksine galūne.

Šaltinis:

Olander 2009, 21

Antraštė:

rañkai

Straipsnelis:

žr. vilkas

Šaltinis:

Olander 2009, 23–24

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

G. Klingenschmitto nuomone, dar ikibaltoslaviškuoju periodu kirti buvęs perkeltas iš cirkumfleksinio priešpaskutinio į akūtinį paskutinį žodžio skiemenį (Saussure’o dėsnis), pvz., nom. sg. *ˈrañkā́ > bl.-sl. *rañˈkā́ > lie. rankà, sl. *rǫkà; instr. sg. *ˈrãtṓ > bl.-sl. *rãˈtṓ > lie. ratù.

Šaltinis:

Olander 2009, 44

Antraštė:

rankàs

Straipsnelis:

žr. ausis

Šaltinis:

Olander 2009, 116

Antraštė:

rañkos

Straipsnelis:

Latvių kalboje daugiaskiemenių žodžių paskutinis skiemuo sutrumpintas viena mora, palyginti su baltų-slavų prokalbe: ilgieji balsiai reflektuojami trumpųjų, pvz., bl.-sl. nom. pl. *ˈrankās > la rùokas (plg. lie. rañkos), o trumpieji balsiai (išskyrus *u) išnykę, pvz., bl.-sl. nom. sg. *ˌdei̯u̯as > la. dìevs (plg. lie. diẽvas).

Šaltinis:

Olander 2009, 117

Antraštė:

rankà

Straipsnelis:

Kaip parodė J. Endzelynas, galima pastebėti reguliarius atitikimus tarp latvių kalbos žodžių šaknies priegaidės ir atitinkamų lietuvių kalbos žodžių kirčiuotės. Latvių kalbos žodžiai su krintančiąja priegaide šakniniame skiemenyje atitinka lietuvių kalbos 2 ir 4 kirčiuotės žodžius, pvz., la. rùoka, lie. rankà a. p. 2; la. dràugs, lie. draũgas a. p. 4. […]

Šaltinis:

Olander 2009, 118

Antraštė:

rañką

Straipsnelis:

Brūkšnelio vartojimo dvigarsiuose prūsų kalbos III katekizme ypatumai rodo, kad prūsų kalboje, taip pat kaip ir lietuvių bei latvių, būta priegaidžių. Prūsų kalbos priegaidės istoriškai atitinka lietuvių ir latvių kalbos priegaides: […] acc. sg. prūsų krintanti rānkan : lietuvių kylanti rañką a. p. 2 : latvių krintančioji rùoku […].

Šaltinis:

Olander 2009, 123–124