Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dūsia, žiponas, giedotojas, vančos, nuosėda, skūra, barkūnas, gėris, būkla, birėti, notrė, bulundė, ėdesys, rietėti, germenės, murmėti.

Antraštė:

dūsià

Straipsnelis:

žr. dūsauti

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 393–394

Antraštė:

dūšià

Reikšmė:

dvasia

Straipsnelis:

Tačiau šio žodžio [‘síela’] padėtis yra ypač sudėtinga ne tik priešistoriniu, bet ir lietuvių kalbos požiūriu: iš tikrųjų epochoje, artimoje dabartinei, jis įgijo reikšmę ‘dvasia, siela’, kuriai tapus įprastinei, šis žodis (bent jau iš dalies) pakeičiamas slavizmu dūšià, pasiskolintu iš le. dusza (Fraenkel LEW 144; LKŽ II² 925tt.) [76 išn.: Taip pat ir pr. dusi, kuriuo verčiamas vok. Seele (Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910, 325; Endzelīns, Senprūšu valoda, 1943, 164; Toporov, ПЯ A–D, 393tt.; Mažiulis PEŽ I, 241tt.), be abejonės, yra skolinys iš to paties šaltinio, nors la. dũša ‘dvasinė ir fizinė būklė’ (ME I 530) gali būti paveldėta. Pažymėtina, kad latvių kalboje, skirtingai nei lietuvių kalboje, reikšme ‘siela’ jis yra aiškiai iš senos epochos paveldėtas žodis, plg. naujesnį dvẽsele, kuris visų pirma reiškė ‘alsavimas, kvėpavimas’ ir lyginamas su la. dvasa, lie. dvasià ‘alsavimas, kvėpavimas, dvasia ir t. t.’, pr. nādewisin (acc. sg.) ir su s. sl. (bažn.) duša, le. dusza ir t. t. ‘siela’ (ME I 536t., 537; Fraenkel LEW 115t. s. v. dvė̃sti; Trautmann, Baltisch-Slavisches Wörterbuch, 1923, 381)], esančiu ne tik senuosiuose raštuose, bet paliudytu ir dabartinėje kalboje (net labiau ne raštų kalboje) tiek psichologinės, tiek religinės plotmės reikšme [77 išn.: Įdomi šia tema lietuvių kalbininkų, pvz., Būgos ir Balčikonio, diskusija. Pirmasis (RR I 105–107) konstatavo, kad raštų kalboje dūšià atsirado pakeitusi įprastinius síela arba vėlė̃ (plg. la. velis, paprastai veļi ‘mirusiųjų sielos’ ir t. t.; Fraenkel LEW 1218t. s. v. vė̃lės, ME IV 530t.), siūlydamas reikšme ‘siela’ vartoti síela, kuris, jo manymu, reiškė būtent ‘animus’, o vėlė̃s reikšmę apibrėžė ‘mirusiojo siela’. Antrasis J. Balčikonis, Gimtoji kalba 1935 (9), III, 107t.) manė kitaip: síela turėjo tik psichologinės plotmės reikšmę, o vėlė̃ buvo įprastas tik religinėje sferoje. Pažymėtina, kad dabar lietuvių síela taip pat gali turėti ir religinės plotmės reikšmę. Tai matome iš LKŽ, kur šiuo atveju síela [157] paaiškinama žodžiu dvasià. Iš tiesų Lyberio žodyne po žodžio dvasià yra síela ir vėlė̃, – pirmas nurodomas tiek psichologinės, tiek ir religinės sferos reikšme; antras – vien tik religinės plotmės reikšme ‘mirusiojo siela’. Žodis, kuris iš tikrųjų reiškia ‘dvasia’ (LKŽ II² 941t.) ir įprastas senuosiuose raštuose, yra dūšià.].

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 157–158