Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žmogus, žiedas, riešas, kaminė.

Antraštė:

žmogùs

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la. ir pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžti, pirma, ide. komponentą ir, antra, naujus (bendrabaltiškus bei atskiros kalbos) elementus, atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje.] [211] Lie. žmogùs, pl. žmónės, la. cìlvẽks, pr. smūnents greta smonenawis. Lie. žmogùs yra priesagos -g- naujadaras, pakeitęs senesnį (dabar trm.) žmuo, acc. sg. žmunį, t. y. -n- kamieno vedinį iš šaknies *g̑- ‘žemė’: *̑-on-, gen. *̑-n̥-m̥ ‘žemės gyventojas’, plg. lo. homō, hominis ‘žmogus’, go. guma ‘vyras’. Forma žmónės atsirado iš abstrakto *žmonė < *žmānė pliuralizacijos, plg. pr. smūni ‘asmuo’, lie. žmonà. Pr. smūn-ents ir smon-en-aw-is yra vedinys iš pirminio *žman-, kurį matome smūni ‘asmuo’. La. cìlvẽks – slaviškas skolinys, plg. *čьlověkъ.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 221

Antraštė:

žmogus

Straipsnelis:

Lie. žmogus, pl. žmonės, s. lie. žmuo, pr. smoy, lo. homō, s. lo. hemo, go. guma, Toch. B śaumo, pl. šāmna giminiški lie. žemė, lo. humus, gr. χθών ‘žemė’. Čia žodžiuose, žyminčiuose sąvoką „žmogus“, pabrėžiamas ryšys su žeme. Sąvoka „žmogus“ suprantama kaip ‘žemiškasis’, taip atskiriant žmogų nuo dievų.

Šaltinis:

Buck 1949, 80

Antraštė:

žmogùs

Straipsnelis:

Lo. homo ‘žmogus’ yra ablauto nulinis laipsnis nuo ide. *g̑hom-. Bet taip manant iškyla sunkumų dėl nosinio prie balsio (ypač lie. ir germ.): ar turi būti *m, t. y. paprastasis nosinis priebalsis, ar *m̥, t. y. sonantas resp. skiemeninis nosinis priebalsis? Germ. pavyzdžiai (go. guma, s. v. a. gomo, s. isl. gumi ir kt., t. y. progermanų *gum-) vienareikšmiai rodo skiemeninį nosinį priebalsį, taigi ide. reikia rekonstruoti *g̑hm̥-. Lie. pavyzdžiai (s. lie. žmuõ, lie. žmogùs) rodo buvus paprastą m, taigi ide. *g̑hm-. Kalbininkai spręsdami šią problemą, paprastai rekonstruoja skirtingas pamatines formas. Feist [Vwgs, 1939, 225] rekonstruoja ide. *g̑həmón-, *g̑hmón-, pirmuoju variantu aiškindamas germanų, antruoju – lietuvių žodžius. Pokorny [IEW, 1959, I, 415] elgiasi panašiai, tik naudoja kitus ženklus. Taigi germanų žodį jis veda iš ide. *g̑hₑ- arba *g̑h₀-, o lietuvių – iš ide. *ghmōn-. Įmanomas sprendimas, leidžiantis abi pasitaikančias formas kildinti iš vienos pamatinės formos, ir drauge paaiškinti mažai paisomą germanų kalbos (galbūt ir lotynų) balsių kaitą. Ide. *m ir *m̥, remiantis dėsningu garsų atitikimu žinomose kalbose, traktuojamos kaip dvi skirtingos fonemos, kadangi jos abi gali būti panašioje pozicijoje: po priebalsio prieš balsį. [9] Tačiau pastebėtina, kad germanų kalbose paprastasis nosinis priebalsis galimas po dusliojo priebalsio, o po skardžiojo sprogstamojo priebalsio sutinkamas tik skiemeninis nosinis priebalsis. Schema *gmV arba *bmV germanų kalboje faktiškai nepasitaiko. Lietuvių kalboje po skardžiojo sprogstamojo priebalsio sutinkame tiek im resp. in (< ide. *m̥, *n̥), tiek m resp. n (< ide. *m, *n) Taigi jei ide. rekonstruojame *g̑hm- su paprastuoju *m, tai lie. galime tikėtis tik žm-, o ne *žim-. Iš ide. *g̑hm- germanų kalboje galėjo kilti taip pat tik *gum- (go. guma, s. v. a. gomo ir t. t.), nes toks junginys *gmV (go. *gma, s. v. a. *gmo ir t. t.) germanų kalboje neįmanomas. Iš to seka, kad papildomos formos, kaip ide. *g̑həm, *g̑hₑ ar *g̑h₀, aiškinant nulinio laipsnio rezultatus įvairiose kalbose yra nereikalingos. Visos įmanomos formos faktiškai įmanomos kildinti iš ide. *g̑hm-o- kaip ide. *g̑hom- nulinio laipsnio.

Šaltinis:

Peeters 1976, 8–9

Antraštė:

žmogùs

Straipsnelis:

Šis daiktavardis yra buvęs priebalsinio linksniavimo, apibendrinęs nykstamąjį priesagos laipsnį. Senoji priebalsinė forma *žmuo plačiai vartojama senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose: M. Daukšos „Postilėje“, M. Mažvydo raštuose, J. Bretkūno „Postilėje“. Dabar panaši forma žmuõj pažįstama Lazūnų apylinkėse.

Šaltinis:

Rinkauskienė 1998, 192

Antraštė:

žmogùs

Straipsnelis:

Dabartinis lie. u kamieno žmogùs yra inovacija. Senojo daiktavardžio žmuo (< bl. *žmō(n) < ide. *(dʰ)g̑ʰm-ōn) paradigmoje dgs. forma galėjo būti *žmunes (plg. dvs. žmune), dar anksčiau – *žmanes. žmo-gu- ir dgs. žmó-nės atspindi bl. žmā- ir gali būti analizuojamos kaip *žm-ā-. Visiškai įmanoma, kad šalia būdvardžio (nuo)žm-u- (su nuliniu laipsniu *(dʰ)g̑ʰm- greta naujos antrinės šaknies *(dʰ)g̑ʰem-) egzistavo tematinis kamienas *žm-a- (< ide. *(dʰ)g̑ʰm-o-), kurio moteriškosios lyties atitikmuo buvo bl. *žm-ā- (< ide. *(dʰ)g̑ʰm-ā-). Ir žmo-g-ùs, ir žmó-n-ės yra padaryti šios lyties pagrindu. žm-o- (bl. *žm-ā- tapo pirma dūrinio dalimi, o -g(-u)- yra analizuotinas kaip atskira leksema (ide. *gʷā- ‘eiti’, greta *gʷeh₂- – plačiai žinoma ide. šaknis: la. pret. gãju ‘ėjau’ [ir kt.]; nulinis laipsnis buvo *gʷə), kuri laikui bėgant ėmė funkcionuoti kaip sufiksas, plg. eigà (< *ey-gʷə-ā-), galbūt lýgus, próga, pragà ‘spraga’. žmogùs reprezentuoja sudurtinį kamieną bl. *žmā-g- (< ide. *(dʰ)g̑ʰm-ā- + *gʷə-), kurio reikšmė galėjo būti ‘turįs žmogaus eiseną’ ir iš kurio buvo išsivestas u kamienas *žmā-g-u- > lie. žmogùs.

Šaltinis:

Bammesberger 1999, 90–91

Antraštė:

žmogùs, žmõgus

Straipsnelis:

Dažnai gerai dokumentuotose ide. etimologijose būna praleidžiami slavų kalbų pavyzdžiai. Pvz., ide. **dʰǵʰmō(n)/-on- > *ǵʰ(dʰ)mon- ‘žmogus’ (iš *dʰǵʰem- ‘žemė’): s. lo. hemō, acc. hemōnem, lo. homō, -inis, plg. nemō < *ne-hemō, oskų humuns, umbrų homonus; galų *gdonio- užrašyme gen. pl. TEUXTONION […], s. air. duine, kimrų dyn, kornų, bretonų den; go. guma, s. isl. gumi. s. ang. guma, s. v. a. gomo, vok. -gam žodyje Bräutigam; s. lie. žmuõ, acc. žmùnį [originale žmūnį], lie. žmogùs, žmõgus, pl. žmónės, žmonà; ? toch. a śom, B śaumo, pl. śāmna (Pokorny 1959: 415; Adams 1999: 636). […] Galimi hipoteteinio sl. atitikmens *zmy : *zmon˚ likimai: (i) supaprastinimas *zmon-gj- į *monž- (su formantu *-gjo- ar *-gju-, plg. lie. žmogùs), tai reikštų, kad sl. *mǫžь yra tiesioginis ide. *ǵʰmon- + -gʷyo- / -gʷyu- veldinys; (ii) sinonimų *mō̆n(u)- ar *mā̆n(u)- ir *(dʰ)ǵʰmō(n) : *(dʰ)ǵʰmon˚ kontaminacija, davusi sl. *zmonjь, bei vėlesnė metatezė *monzjь > *mǫžь; (iii) laukiamo *zmy eliminacija dėl panašiai skambančio žodžio *zmьjь ‘gyvatė’ (diskusiją žr. Valčaková-Blažek-Erhart, ESJS 8: 499).

Šaltinis:

Blažek 2009, 44

Antraštė:

žmogùs

Straipsnelis:

žr. žmuo

Šaltinis:

Lipp 2009b, 85–86

Antraštė:

žmogùs

Straipsnelis:

Mažojoje Lietuvoje vartotas žmogùs bendrinėje kalboje pakeitė vakarų aukštaičių vartotą žmõgus.

Šaltinis:

Zinkevičius 1994, 147

Antraštė:

žmuõ

Reikšmė:

žmogus

Straipsnelis:

žr. armuo

Šaltinis:

Olander 2009, 114–115

Antraštė:

žmuo

Straipsnelis:

žr. akmuo

Šaltinis:

Vijūnas 2009, 149–150