Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: abu.

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

Lie. abù, la. dial. obu (trumpas o), s. bažn. sl. *oba visiškai sutampa, t. y. < prabl.–sl. *abhō. Antrasis komponentas, *bhō, plačiai paplitęs ide. kalbose, paprastai su prefiksiniu pastiprinimu (go. baí, gr. ámphō, lo. ambō (*ambh-bhō), toch. B ant-api, skr. ubhā́u). Bl.–sl. priešdėlis (ir prielinksnis) (bažn. sl. *ob, ide. *obhi ir *opi/epi) turi atitikmenį gr. ir lo. (Ernout-Meillet 27; Vasmer REW, 236–237). Lie. kirčiuotas [abù] antrasis skiemuo, matyt, ir yra originalioji kirčio vieta, nors toks kirčiavimas gana retas sl. kalbose (ukr. dial. obá, br. dial. abá, slovėnų dial. òba (*obá). Dauguma sl. kalbų kirčiuoja pirmąjį skiemenį (r. óba, s.–kr. ȍba, bulg. dial. óba). Manant, kad du. nom.-acc. galūnės priegaidė buvo akūtinė, pagal Fortunatovo dėnį kirtis galūnėje laikytinas senesnės formos požymiu (kamieno balsis trumpas). Šitaip kirtis pirmame skiemenyje yra sl. inovacija.

Šaltinis:

Comrie 1992, 736

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

Oset. xubeʒœstœ (dig.) ‘rieškučios’. Žodžio pradžios x- yra protetinis, kaip ir xom, xœstœg ir kt. *ubeʒœstœ dėsningai kildinama iš *ubaizastā ‘abi rankos’. Šis žodis ypatingas tuo, kad abu jo komponentai, gerai žinomi kitose ide. kalbose, osetinų kalboje niekur daugiau nerandami. Dėl pirmos dalies plg. av. uba-, ubē-, uva-, s. i. ubhau, f. ubhē, s. sl. oba, r. oбa, f. oбe, lie. abù, go. bai, vok. beide, ang. both, lo. ambo, gr. ἄμφω, toch. āmpe. Apie ide. formų genezę ir tarpusavio sąveiką žr. M. Mayrhofer, Kurzgefaßtes Wörterbuch des Altindischen I, Heidelberg, 1956, 107.

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 234

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. kalboms:] lie. abù = bažn. sl. oбa.

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 344

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

pr. abbai (abai; ta pati dgs. galūnė kaip ir dwai) 63₈,₃₄ ‘abu, vienas ir kitas’, acc. abbans (abans) 63₃₁: lie. abù, la. abi, s. sl. OБA.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 167

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

Formos *o-bʰi (s. sl. o, ob ‘apie, aplink’ ryšys su *o-bʰo- (lie. abù, s. sl. oba ‘abu’) atitinka gr. ἀμφί ‘apie, aplink’ (< *h₂am-bʰi, plg. lo. amb[i]- arba < *h₂m̥-bʰi, plg. s. v. a. umbi ‘apie, aplink’) ryšį su ἀμφω ‘abu’, (plg. lo. ambo) ar go. bi ‘apie, aplink’ < *bʰi ryšį su bai ‘abu’ < *bʰo-.

Šaltinis:

Kabašinskaitė, Klingenschmitt 2004, 94

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių kalbos daiktavardžių ir įvardžių dviskaitos raida. Archajiškiausios baltų kalbų dviskaitos formos yra įvardžių, turinčių reikšmę ‘abu, abi’, ir skaitvardžių, turinčių reikšmę ‘du, dvi’, vienažodės formos, plg. lie. abù, abì, pr. abbai, lie. dù, dvì, pr. dwai.

Šaltinis:

Rosinas 1994, 109–110

Antraštė:

abù

Reikšmė:

both

Straipsnelis:

Baltų-slavų prokalbėje susiformavo *o-bʰóh₁ m., *-ói̯h₁ n., plg. s. sl. oba m., obě f., lie. abù ‘both’, antrinę daugiskaitą turi pr. nom. abbai, acc. abbans, la. n. m. abi, f. abbas.

Šaltinis:

Hill 2012, 184

Antraštė:

abù

Straipsnelis:

N. van Wijkas skeptiškai vertino Saussure’o dėsnio projektavimą į baltų-slavų prokalbę. Nors dėsnio formuluotė abiejose kalbų šakose apytiksliai tokia pati, – akūtinis skiemuo pritraukęs kirtį iš prieš jį einančio neakūtinio skiemens, – tam tikrų skiemenų savybės nesutampa. Pvz., kaip rodo gr. ἀμφώ, o kamieno dviskaitos nominatyvo-akuzatyvo galūnė iš pradžių buvusi akūtinė ir dėsningai pritraukusi kirtį žodyje lie. abù, tačiau ru. óba, štokavų ȍba galūnė kirčio nepritraukė, nes čia akūtas buvęs pakeistas cirkumfleksu.

Šaltinis:

Olander 2009, 26–27