Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: anūkas, klusas, žvynas, kumstė / kumštis, skalyti, atsikalti, žižė, kankožėris, aitra, lakas, dvėsti, dvesiu, įgulbinti, skliausčias, cirpdinti, gręsti, akuotai, ciba, mankyti, munduris, sugebti, čežėti, žaliaukos, kauroti, čystyti, plauti, pekla, kukurūzas, glaistas, sąsprūdis, liauti, palatam, dėti, demi, briedimas, skudrus, liunginti, paletonas, kurkti, babužys, taboliti, trinytis, ėstas, šerknas, raudonikas, niekas, tekys, kauka, skederla, naikinti, dribla, švolas, šūtis.

Antraštė:

anū̃kas

Straipsnelis:

Yra įdomių ir vertų dėmesio atvejų, kur ‘anūkas’ vadinamas ‘mažuoju seneliu’. Toks yra airių aue ‘anūkas’, iš *auyos, kuris padarytas iš *auos ‘senelis’. Taip pat s. v. a. enencheli (vok. Enkel ‘anūkas’ etimologiškai yra ano ‘senelis’ deminutyvas. Su jais lyginama s. sl. vŭnukŭ, r. внук ‘anūkas’, kuris artimas lie. anūkas, jei vis dėlto lie. žodis nėra skolinys iš slavų.

Šaltinis:

Benveniste 1969 I, 234

Antraštė:

anūkas

Straipsnelis:

Lie. anūkas < ukr. onuk = s. sl. vŭnukŭ ‘anūkas’. Visi sl. žodžiai, s. sl. vŭnukŭ, vŭnuka ir t. t., vŭn < on, priklauso vaikų kalbos žodžių (nursery words) nana, anna tipui: s. vok. ano, ana ‘senelis, -ė’, lie. anyta ‘tėvo motina’, skr. nanā- ‘motina’.

Šaltinis:

Buck 1949, 111–112

Antraštė:

anūkas

Straipsnelis:

Ide. *Han-on-ko- (plg. lo. hom-un-c-ulus) davė sl. *onǫko- ir dėl disimiliacijos pakito į *unǫko-, kuris yra vьnǫko- šaltinis. Vėlesniu metu vyko panaši disimiliacija, kai unuk pakito į ukrainiečių onuk; rytų slavų formos yra lie. anūko šaltinis. [anūkas buvo suvokiamas kaip savotiška senelio reinkarnacija; žodžiai, žymintys anūką, atkartodavo senelio pavadinimą. Slaviškasis anūko pavadinimas irgi sietinas su senuoju senelio pavadinimu.]

Šaltinis:

Szemerényi 1977, 52

Antraštė:

anū̃kas

Straipsnelis:

Manoma, kad reikšmė ‘anūkas’ nėra sena; senais laikais anūku galėjo būti laikomas ir senelio ‘sūnus’, ir jo paties sūnus [73]. Aiškinant sl. *vъnukъ, nurodoma, kad v- atsirado senais laikais prieš ъ, nes šis negalėjo būti slaviško žodžio absoliutinėje pradžioje. Būtent ъ rodo ide. *ă redukcijos laipsnį. Dėl to sl. *ъn (be priesagos -ukъ) < ide. *ăn-. Ide. *ăn žinoma įvairių giminystės terminų sudėtyje: lo. anus, -ūs ‘senė’, s. v. a. ana, v.v.a. ane ‘bobutė, prosenelė’, pr. ane, lie. anýta, het. annaš ‘motina’, hannaš ‘bobutė’ ir kt. [74]. Lie. anū̃kas – vėlesnių laikų skolinys iš slavų [75].

Šaltinis:

Трубачев 1959b, 73–75