Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: ergti, stingti, magėti, žarginys, mūsai.

Antraštė:

érgti, -ia

Straipsnelis:

Lie. v. érgti, -ia ‘mušti, smogti, tvoti; (nu)dirti, (nu)lupti, nugramdyti, nuskrebenti’ pirmą sykį fiksuojamas A. Juškos žodyнe (Литовский словарь с толкованием слов на русск. и польск. яз. СПб., 1904, I, 396). Be to, šitokį veiksmažodį pažįsta kai kurios lie. kalbos tarmės (žr. LKŽ II 1142). Lie. érgti, pamatuotas lie. argóti (-ója) ‘mušti, smogti; plėšyti, dirti, lupti’, patvirtina pirminę šio veiksmažodžio reikšmę ‘mušti, smogti’. Manome, kad kol kas patikimos etimologijos neturintį lie. v. érgti (plg. Fraenkel LEW I s. v. arkýtis) galime gretinti su s. air. orcid, org(a)id ‘muša, smogia, sunaikina’, arm. harkanem ‘mušti, sukapoti’ bei het. ḫark- ‘žūti’ (pastarąjį regime greta nazalinio prezenso ḫarni(n)k- ‘žudyti, naikinti’).

Šaltinis:

Каралюнас 1987 (1989), 43

Antraštė:

érgti

Straipsnelis:

Veiksmažodis, pirmą kartą užfiksuotas A. Juškos žodyne, pažįstamas iš tarmių (Lygumai, Varduva) ir neturintis patikimos etimologijos (Fraenkel LEW 16 s. v. arkýtis) siejamas su s. air. orcid, org(a)id ‘muša, naikina’, arm. harkanem ‘mušti, kapoti’, het. ḫark- ‘žūti’ sutinkamu greta nazalinio prezenso ḫarni(n)k- ‘galabyti, naikinti’, turinčio kauzatyvinę reikšmę [Иванов Вяч. Вс., Общеиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы, М., 1965, 175–176). Etimologinei lie. érgti identifikaciaji padėtų prielaida, kad šis ide. kamienas iš pradžių nesiskyrė tranzytivumo atžvilgiu (‘mušti, naikinti’ // ‘žūti’). Morfologiniu atžvilgiu s. air. forma turi šaknies vokalizmą o ir o- kamieną (drauge su atematiniu s. air. h-oirg asmenavimu), o hetitų veiksmažodis priklauso asmenuotei su -mi (praes. 3 sg. ḫar-ak-zi, bet scriptio plena nebuvimas rodąs nulinį šaknies vokalizmo laipsnį atematinėse formose (*h₃r̥g-), o tai galbūt yra generalizacijos rezultatas [Kimball S. E., The Anatolian Reflexes of the IE syllabic Resonants, IF 1986, XCI (4), 83–86]. Praes. 3 asmens forma lietuvių kalboje (érgia <*io) atstovauja o- kamienui ir atematiniam asmenavimui [Karaliūnas S., Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius, 1987, 62–79]. Lietuvių akūtiniame veiksmažodyje, matyt, užfiksuotas pailgintasis šaknies vokalizmo laipsnis (*h₃ḗrg-mi) (greta normalaus šio vokalizmo laipsnio vedinyje *h₃r̥g- → *org-ā́- → argó-ti), o tai labai įdomu iš šio kamieno rekonstruojamos ide. injunktyvo formos *h₃erg-t(i) požiūriu [Иванов Вяч. Вс., Славянский, балтийский и раннебалканский глагол, М., 1981, 41–42; Kimball S. Е., Op. cit. 85].

Šaltinis:

Каралюнас 1987 (1989), 43–44

Antraštė:

er̃gti

Straipsnelis:

žr. aržoti

Šaltinis:

Kazlauskas 1970c, 131

Antraštė:

érgti

Straipsnelis:

žr. ergla

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 68